SVEČIAI

Atlikėjai: Greta Gudelyte ir Eglė Kazickaitė

Jau visai aptemusį lapkričio 30 vakarą visus, kurie ilgisi močiutės ar raganysčių, kurie kartais bijo tamsos, kartais mirties, kviečiame atsigerti arbatos, pasišiurpinti ir sveikai pasijuokti.

Kad mums nereikėtų nieko nutylėti, vaikus palikite namuose su kaimynų močiutėmis.

Kad nebijotumėt vienas ar viena grįžti namo – ateikite dviese ar daugiau. Apeirono teatras jums seks lietuvių liaudies siaubo pasakas.

Archajiškas tautosakos žanras virs šiuolaikinės visuomenės veidrodžiu. Tame veidrodyje atsispindi nesveikas domėjimasis smurtu, patologijomis, perversijomis ir mirtimi, kuri tapo viso labo „skaitalu“ kriminaliniuose puslapiuose. Nereflektuojama abstrakcija, apie kurią esmiškiau pagalvoti trukdo pašėlęs gyvenimo tempas, paviršutiniškumas ir baimė. Psichologai tikina, kad mirties baimė – visų baimių prototipas. „Pažinti baimę reikia drąsos, nes jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę.“ – sako dr.Rita Repšienė.

Trukmė: 1 val.

Pagal nerimo sutrikimus ir panikos atakas patyrusių žmonių liudijimus, Senekos ir Cicerono tekstus. 

Smuikas: Lora Kmieliauskaitė
Muzika: Dominykas Digimas
Vaizdas: Kristijonas Dirsė ir Kornelijus Jaroševičius
Dramaturgija: Rimantas Ribačiauskas
Kostiumai: Morta Nakaitė
Sensorika: Marius Čivilis
Vokalo konsultantas: Rupert Enticknap

Trukmė 45 min.

Pareigos, lūkesčiai, terminai, spūstys, ekranai… Įpratome prie nerimo. Galvojame, kad jis – neatskiriama šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau nerimą pastebėjo ir aprašė jau Antikos ir romėnų filosofai. Vėliau jis ilgiems amžiams dingo iš medicinos žodynų, pasislėpė po kitomis sąvokomis, ir buvo grąžintas Freudo XIX amžiaus antroje pusėje. Vis dėlto, kaip knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“ rašo norvegų psichiatras Finn Skårderud, „Freudo laikais egzistavo garo varikliai, ir jis savo modelius skolinosi iš ten – energija ir slėgis. Mes gyvename informacijos technologijų laikais ir skolinamės šių laikų metaforas, interaktyviai, intersubjektyviai ir iš kompiuterių tinklo.“

Būtent tokias metaforas skolinasi ir „This Order Goes Wrong“ kūrėjai. Performanse nerimas yra ne tik tema – jis tampa atspirties tašku eksperimentams su muzika ir skaitmeninėmis technologijomis. Kaip nekontroliuojami kūno judesiai (tikai) – dažni nerimo ir panikos atakų palydovai – veikia instrumentą ir gyvai atliekamą muzikos kūrinį? Kas atsitinka su instrumento garsu, atlikėjui jaučiant nerimą scenoje, leidžiant jam augti ir užvaldyti kūną? Kad šiuos eksperimentus fiksuotų auditorija, pasitelkiama gyvos ir elektroninės muzikos, vaizdo meno ir sensorių ant smuikininkės Loros Kmieliauskaitės kūno, sintezė. Visi elementai performanso metu sąveikauja gyvai milisekundžių tikslumu.

Už siekio eksperimentuoti slypi kūrėjų, kurių dalis patys susidūrė su nerimo sutrikimais, noras kuo labiau atverti šią būseną jausmiškai ir energetiškai, perkelti ją iš subjektyvaus potyrio lygmens į visų bendrai patiriamą performatyvų aktą. „This Order Goes Wrong“ – tarsi nerimo meditacija, parodanti, kad tai, ką jaučia jį išgyvenantys, yra bendražmogiška ir universalu. Galbūt net kontroliuojama ir nugalima.

Kompozitorius Dominykas Digimas: „Šiame kūrinyje veikiančios skirtingos medijos ir jose besimainanti medžiaga tampa struktūruotu chaosu, kuris po truputį tolsta nuo pradinio taško, kol galiausiai buvusi tvarka tampa nebeatpažįstama.“

Vaizdo režisierius Kristijonas Dirsė: „Vizuali nerimo išraiška atsispiria nuo dviejų elementų: vaizdų srauto fenomeno (flux d’images) bei aplinkos matymo panikos ataką išgyvenančio žmogaus akimis. Šios dvi idėjos susilieja formoje, pagrįstoje praksinoskopo principu, kai vienu metu matomi keli chronologiškai išdėlioti kadrai. Stiprų nerimą patiriančiojo žmogaus žvilgsnis šokinėja nuo vieno atsitiktinio objekto prie kito, beviltiškai bandydamas atrasti juos siejančią logiką, prasmę. Laikas tampa neapibrėžtas tiek tempo, tiek krypties atžvilgiu.“

Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas: „Kūrinyje girdimi ir matomi tekstai – su nerimo sutrikimais susidūrusių ar juos fiksavusių žmonių atsivėrimų ir liudijimų fragmentai. Kai kurie iš šiandienos, kiti – iš labai seniai. Dalis jų susideda tik iš veiksmažodžių, įvardžių ir prielinksnių, taigi nebūtinai kur nors veda ir neturi pabaigos, visai kaip mintys paūmėjus nerimui.“

Režisierė: Eglė Kazickaitė
Aktoriai: Greta Gudelytė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius
Kostiumai: Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla
Judesio konsultantė: Jolanta Ženčienė

Trukmė 1 val. 15 min.

Apeirono teatro spektaklis „Palikuonis“ teleportuoja žiūrovus į postapokaliptinį pasaulį, kuriame nėra praeities, dabarties ir ateities skirtumo, yra tik čia ir dabar. Yra tik tobulas Palikuonis, kuris neturi poreikio prietarams, dievams, kitiems mitams ir pats gali tapti didžiausiu žmonijos istorijos mitu. Ar susinaikinęs pasaulis atsinaujins? Ar Palikuonis taps naujuoju Mesijumi? Ar žmonija atgaus palaimą ir amžinybės viltį?

„Vyras su suknele ir aukštakulniais bei moteris vyrišku kostiumu tupi šešėlių lizde, rūko. Pasiūtų siluetų lizdo „šakelės“ reprezentuoja skirtingus vaidmenis, kuriuos atliekame gyvenime, kuriuos matuojamės patys ar kuriuos mums primeta visuomenė. Tačiau patys mes, mūsų esmė lieka tamsoje, nežinioje, šešėlyje. Aktorių Gretos Kazlauskaitės <...> ir Ričardo Bartašiaus apsikeitimas lytį simbolizuojančiais drabužiais kalba ne tik apie moterų emancipaciją, toleranciją, bet žengia žingsnį toliau – link trečiosios feminizmo bangos idėjų, iškonstruojančių ne tik lyties, bet ir apskritai apibrėžto identiteto sampratą,“ – mintimis apie spektaklį dalijasi kultūros žurnalistė Austėja Mikuckytė.

Žiūrovai čia kviečiami patirti ne tiek metafizinius išgyvenimus, kiek atlikti tam tikrus sąmonės judesius, bandant perskaityti pirmąjį naujo pasaulio istorijos lapą; įdėmiau pažvelgti į socialinę tikrovę, atsiribojant nuo mechaniško, „normatyvinio“, supaprastinto / apibendrinto kultūros bei istorijos vertinimo, sociokultūrinius procesus suvokiant kaip dinamiškus ir kintamus.

Ekstravertiškas (žiūrovui atviras), tekstu konstruojantis reikšmes, prasmes ir veiksmą Apeirono teatras šįkart pats sau meta iššūkį: spektaklyje „Palikuonis“ praktiškai atsisakoma žodžių, o prasmės gimsta iš dinamiškų judesių, matematiškai tikslių ženklų ir minimalios verbalinės informacijos, kurią ištransliuoja futuristinė, ambivalentiška būtybė (akt. Kristina Švenčionytė), perpratusi visatos kilmę ir sąrangą, santykio.

„Spektaklio statymas truko septynias paras – simboliškai tiek laiko, per kiek, anot Knygos, truko pasaulio sukūrimas. – apie kūrybinį procesą pasakoja spektaklio režisierė ir idėjos autorė Eglė Kazickaitė. – Šitas uždavinys svarbus keliais atžvilgiais. Visų pirma, tai tiesiogiai susiję su spektaklio kontekstu, antra, tai įdomus eksperimentinės kūrybos būdas, kada repeticijos vyksta ne po kelias valandas, o visą parą. Šito etapo metu visi užsidarėme teatre, savotiškai izoliavomės, nes neleidome sau ir vieni kitiems išeiti net į parduotuvę. Ir visą laiką dirbome.“ Tokiu būdu noras (poreikis) kalbėti apie visuomenę virto įdėmiu žvilgsniu į save, savotišku savivokos seansu, į kurį kviečiamas žiūrovas taip pat turėtų atsisakyti išankstinio nusistatymo, stereotipų, netgi tam tikro „kūniškumo“, įprasto kasdieniame pokalbyje.

Organizatorius: VšĮ Apeirono teatras