PIRKTI BILIETUS

Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rekomendacijomis,

žiūrovus prašome dėvėti veido kaukes ir laikytis saugaus atstumo.

Premjera 2019 12 05

Pjesės autorius Tadeusz Słobodzianek
Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Režisierius Oskaras Koršunovas
Scenografas Gintaras Makarevičius
Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė
Lėlių kūrėja Julija Skuratova
Kompozitorius Gintaras Sodeika
Chormeisteris Alfonsas Vildžiūnas
Vaizdo projekcijų autorius Mikas Žukauskas
Šviesų dailininkas Julius Kuršys
Režisieriaus asistentas Marius Pažereckas
Režisieriaus padėjėjai: Urtė Sėjūnaitė, Augtumas Danielius Harner, Deivydas Valenta

Trukmė 3.30 (su pertrauka)

Vaidina:

Dora – Justina Vanžodytė
Zocha – Eglė Jackaitė
Rachelka, paskui Mariana – Regina Šaltenytė / Eglė Barauskaitė
Jokūbas Kacas – Jonas Viršilas
Rysekas – Jonas Baranauskas
Menachemas – Vaidas Jočys
Zigmuntas – Igoris Reklaitis
Vladekas – Aurimas Pintulis
Abraomas – Mikalojus Urbonas
Henekas – Liudas Vyšniauskas

1941-aisiais mažame Lenkijos Jedvabno miestelyje įvyko sunkiai suvokiamas dalykas: vietiniai žydai, Jedvabno gyventojai, buvo uždaryti daržinėje ir sudeginti gyvi. Jų žudikai buvo ne iš pragaro atvykę monstrai, o patys paprasčiausi žmonės – žydų kaimynai ir bendraklasiai, kadaise galbūt sėdėję viename suole. Kartu žaidę, krėtę išdaigas, svajoję, kuo bus užaugę.

„Mūsų klasė“ nėra įprasta pjesė apie gėrį ir blogį, aukas ir budelius. Čia kiekvienas personažas vertas nors ir nedidelės žmogiškos užuojautos. Ir kiekvienas neša vis sunkėjančią gyvenimo klaidų naštą. Nuo vaikiško pasipuikavimo, nenoro pažvelgti į kitą žmogų kaip į sau lygų iki masinių žudynių – ne toks jau ilgas kelias, kaip galėtų atrodyti.

Pjesės „Mūsų klasė“ veiksmas apima ilgą laiko tarpą – nuo 1925 m. iki šių dienų. Aštuoniasdešimt metų – tokios apimties medžiaga literatūroje prašytųsi epinio romano. T. Słobodzianekas sugebėjo ją sukoncentruoti į neilgą pjesę, ir per vienos klasės mokinių gyvenimus parodyti visą XX a. Jis nebando nieko smerkti ar teisinti – tiesiog nešališku balsu pasakoja apie sudėtingus žmonių gyvenimus, ir tas pasakojimas tampa universaliu, kalbančiu apie žmogaus prigimtį, apie visos žmonijos praeitį, dabartį, ir – deja, bet visai tikėtina – ateitį.

„Nežinau, kur prasideda šita istorija. Žinau, kur ji nepasibaigia.“ T. Słobodzianek

ĮSPĖJIMAS: spektaklio metu yra rūkoma, naudojami „Strobe“ žibintai ir garso efektai.

 © Kemel photography