PIRKTI BILIETUS

Premjera 2019

Pjesės autorius Jean Anouilh
Iš prancūzų kalbos vertė Antanas Gudelis

Režisierė Māra Ķimele (Latvija)
Scenografas Toms Jansons (Latvija)
Kostiumų dizainerė Lina Andriukonė
Muzikinis apipavidalinimas Edvinas Vasiljevas
Vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas
Šviesų dailininkas Mantvydas Poškus
Režisierės asistentai: Gintaras Grajauskas, Valdas Pelakauskas, Marius Pažereckas

Vaidina: Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė, Darius Meškauskas, Ieva Pakštytė / Justina Vanžodytė, Jonas Baranauskas, Regina Šaltenytė, Liudas Vyšniauskas, Karolis Maiskis, Jonas Viršilas, Elijas Malinauskas, Greta Matuzaitė, Gabija Taraškevičiūtė, Rasa Naujokienė, Marius Pažereckas, Giedrė Sungailaitė

Trukmė 1.45 (be pertraukos)

Antigonės istorija atkeliavo iš antikinės Graikijos mito „Septynetas prieš Tėbus“. Antikinėje Sofoklio tragedijoje (442 m. pr. Kr.) Antigonė – dievų įrankis, įrodantis tironui Kreontui, kad dieviškieji įstatymai svarbesni už žmonių sukurtuosius. Tai įrodyti Antigonė gali tik savo mirtimi. Netekęs visko Kreontas suvokia aukštesnįjį teisingumą ir apmąsto pražudytą gyvenimą.

Prancūzų dramaturgo Jeano Anouilhʼo Antigonė – jauna mergaitė, ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis. Pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o žmogiškumas. Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo kaukę. Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė. Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti.

1942 m. prancūzų dramaturgas J. Anouilhʼas, žinomas kaip vienas iš intelektualiosios dramos pradininkų, perrašė antikinę Sofoklio tragediją „Antigonė“. Tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, Prancūzija buvo okupuota fašistų. Spektaklio premjera 1943 m. okupuotame Paryžiuje prilygo bombos sprogimui.

 © Kemel photography