PARODA
2021 05 18 – 2021 07 29
TAS NEKROŠIUS
Režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018) yra žmogus, padaręs bene didžiausią įtaką Lietuvos teatrui. Ir ne tik Lietuvos – štai šiemet festivalio „TheATRIUM“ programoje savo režisuotą „Makbetą“ rodantis italų režisierius Alessandro Serra pernai duotame interviu išsitarė, kad labai vertino E. Nekrošiaus kūrybą ir prieš kelis dešimtmečius specialiai vyko savaitei į Parmą žiūrėti jo Šekspyro trilogijos – „Hamleto“, „Otelo“ ir „Makbeto“. „Tai buvo tikras apreiškimas, žaibo blyksnis. Ta teatro stebuklo patirtis paliko manyje gilų pėdsaką“, – sako A. Serra.
Patirtis ir pamokas, gautas iš E. Nekrošiaus, sunku pervertinti. Tiek savo spektakliais, tiek pedagogine veikla, tiek apskritai sugebėjimu išsaugoti švarią egzistenciją, gyventi nemeluojant sau ir kitiems E. Nekrošius buvo, yra ir bus savotiškas dvasinis kamertonas, leidžiantis pasitikrinti savo paties dvasios vibracijas.
Klaipėdos dramos teatre E. Nekrošius pastatė savo paskutinį spektaklį Lietuvoje – Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikus“. Spektaklis pastatytas 2018 metų vasarį. Tų pačių metų lapkričio 20 d. E. Nekrošius netikėtai mirė. Liko nebaigti planai dar vieno spektaklio pastatymui Klaipėdos dramos teatre, su režisieriumi dėl jo jau buvo sukirsta rankomis.
Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ iki šiol teberodomas Klaipėdos dramos teatre. Dabar jį žiūrint vis aiškiau suvokiame, jog šis spektaklis – režisieriaus testamentas, paskutinioji pamoka ir priesakas, kaip gyventi toliau.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus dalinasi paroda, kurioje pristatomi ankstyvieji, 1980–1991 m. Jaunimo teatre (Vilnius) sukurti režisieriaus spektakliai. Tai teatras, išgarsėjęs Lietuvoje, tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje, generavęs galingą visuomenės energijos lauką ir pagimdęs unikalų Teatro bičiulių klubą. Kiekvieno mėnesio devynioliktą dieną žmonės užsiimdavo eilę nuo ryto, budėdavo ištisą parą nakvodami teatro kasų fojė, kad kitos paros rytą, 11 valandą atsidarius bilietų kasai, įsigytų bilietus sau ir visai giminei į kito mėnesio Eimunto Nekrošiaus bei kitų režisierių spektaklius. Netgi ilgos žiemos naktys bilietų laukiantiems žiūrovams virsdavo naktinių konferencijų klubu; apsikeitimu nuomonėmis, vaidmenų ir aktorių aptarinėjimais, socialinių-visuomeninių temų diskusijomis, gatvės bardų improvizuotais koncertais; o kur dar anekdotai, nuotykiai, buvimo kartu bendrystė. Tai laikotarpis, kuomet teatrui Lietuvoje neprilygo joks kitas menas – socialinių-dvasinių traumų gydytojas ir guodėjas.
