2021 03 29

Tradicija tapę „Mūzos“ apdovanojimai, muzika ir  kelias savaites dėmesį kausčiusio įtempto teatrinio žaidimo „Zoom Zoom In My Room“ finalas – tarptautinė teatro diena šiais metais Klaipėdos dramos teatre vyko laikantis jau atmintinai išmoktų naujos realybės taisyklių – kaip likti arti būnant toli.

Vasario mėnesį startavęs „Zoom Zoom In My Room“ vyko kartą per savaitę. Jo metu kaskart vis nauja aktorių grupė pasakojo trumpas istorijas iš savo gyvenimo – žiūrovai turėjo balsuoti ta istorija tiesa ar melas. „Aktoriaus profesija – meluoti taip, kad juo būtų patikėta. Tai – mūsų duona. Esame melo profesionalai. Šis žaidimas aktoriams ne tik puiki proga atnaujinti kontaktą su žiūrovais, prisiminti savo profesiją, tai ir geras trenažas“, – prieš pirmąjį žaidimą pasakojo jo idėjos autorius ir režisierius Liudas Vyšniauskas.

Anot jo, įkvėpimo ruošiant savo istorijas aktoriai neturėjo ieškoti toli, „visiems mums puikiai pažįstama Stanislavskio sistema. Pagrindinė K. Stanislavskio pastaba aktoriams būdavo „netikiu“ – taigi siekiame įtikinti“. Dažno virtualaus prjekto metu nebūna kontakto su žiūrovais, tad kuriant „Zoom Zoom In My Room“ norėta išlaikyti ryšį su publika, įtraukti žmones į vyksmą, leisti jiems pajusti azartą. Tad jei prasidedant spektakliui teatre žiūrovai kviečiami išsijungti savo ryšio priemones, prieš „Zoom Zoom In My Room“ seansą vedėjai kaskart primindavo įsijungti mikrofonus – išsprūdusiu juoku ar komentaru būti kartu.

Finalinio žaidimo metu šeštadienį susitiko ankstesnių žaidimų nugalėtojai. Dėl laimėtojų titulo varžėsi net šeši aktoriai. Kiekvienas turėjo tris minutes žiūrovus įtikinti savo nuoširdumu. Aktorė Simona Šakinytė pasakojo apie į užkulisius spektaklio metu išpuolusį šunį, Jonas Baranauskas apie bėgimą nuo mirties gastrolių metu, Donatas Švirėnas apie slėpynes degalinėje, Renata Idzelytė apie beveik praleistą spektaklį, Rimantas Pelakauskas apie nuplėštą kolegės suknelės šleifą, o Nijolė Sabulytė apie netikėtai pasibaigusį etiudą apie partizanus.

Už aktorių nugarų – tuščios didžiosios salės kėdės, bet jiems pasakojant savo istorijas vis prasiverždavo iš namų žiūrinčios publikos juokas. Aktoriai įnirtingai varžėsi – publika balsavo greitai. Pirmąją vietą „Zoom Zoom In My Room“ laimėjo aktorius Donatas Švirėnas, jis ir trys antrą vietą užėmę aktoriai pasidalino baldų ir interjero centro „Šilas“ įsteigtus piniginius prizus.

Tiesos ir melo istorijos, „Kreivos muzikos orkestro“ muzika – Tomos Gailiutės ir Liudo Vyšniausko vedamą šventinį renginį vainikavo tradicija tapusių „Mūzos“ apdovanojimų teikimas. „Mūzą“ 2016 m. įsteigė teatro mecenatė – Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“. „Mūzos“ nominaciją sudaro kompanijos „Bega“ skiriama 1000 eurų piniginė premija bei skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurtas mažosios plastikos darbas, atkartojantis nuo 1990 m. Klaipėdos dramos teatro fojė puošiančių to paties autoriaus skulptūrų „Mūzos“ fragmentą.

Šiais metais apdovanojimas skirtas aktoriams Tomai Gailiutei ir Rimantui Pelakauskui. Priimdami „Begos“ vadovo Aloyzo Kuzmarskio sveikinimus abu aktoriai sunkiai valdė jausmus ir abu pripažino, kad įvertinimas netikėtas, bet jiems labai svarbus. „Viskas uždaryta, visas ryšys – ekranai, kameros, tad šiuo metu būti pastebėtai ir įvertinai – labai malonu“, – tikino T. Gailiutė.

Daugiau nei keturiasdešimt metų Klaipėdos dramos teatre dirbantis R. Pelakauskas džiaugdamasis įvertinimu minėjo ir kolegų reikšmę, „vienas be partnerių, aktorius yra niekas. Tai ypatingai jaučiu dabar, kuomet dirbame su Agata Duda-Gracz – jos toks darbo metodas, kad dvasiškai jaučiamės esantys viena didelė šeima. Absoliutus pasitikėjimas vienas kitu. Aktoriaus kuriamas personažas nėra tik jo, bet ir visų jo partnerių darbo vaisius“.

T. Gailiutė minėjo, kad pandeminiais metais teatras, buvimas jame jai įgauna vis gilesnę prasmę, „man asmeniškai teatras ypač šiais metais – grįžimas į šeimą. Nėra taip, kad atvažiuoju į darbą. Būnant teatre atsitraukia visi kiti dalykai: gyvenu čia ir kuria čia. Dabar man prioritetas ir didžiausias džiaugsmas, kad galiu būti šioje šeimoje“.

Panašiai jaučiasi ir R. Pelakauskas, „pritariu Tomai, tai – viena iš tų retų profesijų, ypač dabar, kai eini į darbą kaip stipriai tikintis eina į bažnyčia, palengvinti sielą, apsivalyti. Viduej kažkas vyksta, kažkokie tektoniniai lūžiai. Tai retas atvejis mūsų pasaulyje, kad į darbą eitum kaip į pamaldas“, – antrino kolegei.

Net jei šiuo metu kultūros įstaigų durys užvertos, jos pačios net labai gyvos. Restrospektyviai žiūrėdamas į savo keturiasdešimtmetį teatre R. Pelakauskas tikino, kad pastarieji metai Klaipėdos dramos teatrui išskirtiniai, „aktorius teatre veikiamas daugelio aplinkybių, geros dramaturgijos, geros vadybos ir geros režisūros.

Atėjus dirbti Tomui Juočiui pajutom pasaulinį teatro pulsavimą. Pas mus dirba labai garsūs režisieriai, vyksta „TheATRIUM“ festivalis. Pilnai jaučiamės bent jau europinio teatro dalim. Tai suteikia didžiulį pasitenkinimą. Teatro gyvenime buvo visko, buvo laikai, kad ateini, padarai, pasidžiaugi, kažkur nusivili. Bet dabar jaučiam pagavę gerą srovę“.

© VItos Jurevičienės nuotr.