Nr. 28 (1393), 2021-09-17, Julijus Lozoraitis

Jano Klatos „Borisas Godunovas“ Klaipėdos dramos teatre

Prieš spektaklį „Borisas Godunovas“ įžengiant į Klaipėdos dramos teatro žiūrovų salę, netikėtai teko įveikti keletą stačių laiptelių, o tai išsyk pakylėjo žiūrovus į aukštesnį lygį. Mat režisierius Janas Klata, pasinaudodamas unikaliomis šios salės techninėmis galimybėmis, žiūrovinę dalį padarė gerokai statesnę. Išsyk tampa aišku, kad vien įspūdinga parterio manipuliacija šio spektaklio „pakėlimai piestu“ neišsisems. Iš tiesų Klatos „Godunovas“ yra vienas kardinaliausių ir kategoriškiausių pastaruoju metu mūsų teatrų scenose matytų spektaklių.

Tam, kad būtų galima gerai suvokti klaipėdiečių „Boriso Godunovo“ reiškinį (autorius vertina šį spektaklį būtent kaip reiškinį), derėtų pažiūrėti ir Klatos (drauge su teatrologe Ramune Balevičiūte) interviu-paskaitą. Jos vaizdo įrašas paskelbtas Klaipėdos dramos teatro feisbuke.

Be viso pluošto itin svarbių minčių apie teatro situaciją Lenkijoje, apie esminius iššūkius teatrui krizių metu ir apie principus, kurių, anot režisieriaus, derėtų paisyti, jis paminėjo ir keletą įsimintinų detalių. Pavyzdžiui, kiti garsūs režisieriai giriasi dideliu skaičiumi teatrų, kuriuose jiems yra tekę dirbti, o Klata gali pasigirti daugybe garsiausių Lenkijos teatrų, iš kurių jis buvo išvarytas dėl savo kūrybinių iššūkių. Per pastaruosius dešimt metų jis teigia pastatęs apie pusšimtį spektaklių, didesnę šio skaičiaus dalį – Lenkijoje. Taip pat, prieš pradėdamas režisuoti pats, kaip asistentas yra dirbęs su garsiais režisieriais: Krystianu Lupa, Jerzy Grzegorzewskiu, Jerzy Jarockiu. Vertindamas šią patirtį Klata teigia, kad mokytojus dera nužudyti – savaime suprantama, tik kūrybine prasme. Galiausiai jis sako, kad jeigu dėl krizės ir valdžios politikos nebegalėtų kurti teatro, pasirinktų duobkasio (ne perkeltine, o tiesiogine prasme) darbą.

Visi šie pamąstymai sudaro konkretų jo, kaip teatro režisieriaus – maištautojo, opozicionieriaus ir senojo trafaretinio teatro duobkasio, – įvaizdį. Kartu jo teoriniai profesiniai teiginiai yra išsami teatro meno situacijos per krizę analizė ir vertingos galimų kūrybinių vektorių įžvalgos. Taip klaipėdiečių „Borisas Godunovas“ tampa ne tik įspūdingu reginiu, bet ir puikia režisieriaus paskaitos (kuri gali būti suvokta ir kaip jo šiuolaikinio politinio teatro manifestas) teiginių vaizdine priemone. Abi šios dalys – dar viena svari lenkų teatro injekcija į lietuvių teatro (išvengsime čia epitetų) kūną.

Bet paprastam žiūrovui visos šios teorinės įmantrybės, žinoma, nė motais. Jam svarbu reginys ir istorija, ir čia jis visko gauna su kaupu. Įsispraudęs į savo vietą pakeltame parteryje, žiūrovas kaktomuša susiduria su scenovaizdžiu, vaizduojančiu po teroristinio akto suniokotą Beslano mokyklos salę (scenografė Justyna Łagowska). Kitas emocinis smūgis – roko grupės „Yat-Kha“ iš Rusijos „yenisei-punk“ stiliaus muzikos garsai, leitmotyvu skambantys per visą spektaklį. Jie transliuoja galingą tradicinio Tuvos gerklinio dainavimo jėgą, o roko ritmai sustiprina gniuždančio pagoniško apeiginio transo emociją.

Po epizodo, kai Borisas Godunovas – Darius Meškauskas – ryžtasi užsimaukšlinti rusų carų karūną, įžymiąją gauruotą „Monomacho kepurę“, efektingai nusileidžia scenos grindys, atverdamos gilią duobę. Čia spektaklio kertiniai prasminiai rakursai išsyk tampa akivaizdūs: per Aleksandro Puškino klasikinės istorinės dramos tekstą režisierius pasiryžo išdėstyti savo požiūrį į šiuolaikinę Rusiją, jos istoriją ir ateitį.

Šių laikų Rusijos istorijos atraminiu tašku jis įvardija Beslano tragediją, nusinešusią kelis šimtus nekaltų vaikų gyvybių. Čia Klata akivaizdžiai vadovaujasi moraliniu imperatyvu ir neketina atleisti dabartinei Rusijos valdžiai šios kertinės nuodėmės, kuri, jo manymu, lemia tos šalies ir tautos ateitį. Ši ateitis esanti niūri ir neturinti jokios perspektyvos. Visa, kas vyko ir vyksta su Rusija tiek praeity, tiek dabar, jis vertina ir labai efektingai vaizduoja kaip gilią ir pražūtingą istorijos duobę.

Toji „istorijos duobės“ metafora, autoriaus manymu, – vertingiausia spektaklio „Borisas Godunovas“ dalis, jo kūrybinis „Nobelis“. Šiuo darbu Klata parodo, kas yra visavertis politinis teatras, kai režisierius ne tiesmukai politikuoja, o kuria savąją meninę politinės tikrovės interpretaciją, pasinaudodamas galingais teatro meno metaforinės įtaigos įrankiais. Tai, regis, svarbiausia šio spektaklio pamoka ir vertingiausias jo įspūdis.

Ir paskutinį tašką ant „i“ uždeda spektaklio choreografija, kurią sukūrė iš pantomimos pasaulio atėjęs choreografas Maćko Prusakas. Jo puikiai sustyguotas Klaipėdos dramos teatro aktorių kordebaletas galutinai apibrėžia unikalų spektaklio žanrą. Tai – politinio teatro show-revue (šou-reviu) žanro reginys, siautulingas muzikinis komiksas. Čia pramoginė dedamoji yra tas apgaulingas „saldainio popieriukas“, dėl kurio žiūrovai praryja ir kartų, aitrų reginio turinį.

Klasikinė istorinė pjesė ir šou-reviu žanras – kaip tai gali derėti? Pasirodo, gali, ir Klata tai puikiai įrodo (nors tampa aišku, už ką jį uja trafaretinio teatro šalininkai). Savaime suprantama, tai atsiliepia ir aktorių vaidybai, kai itin giliam pasinėrimui į personažų psichologiją nelieka vietos. Ir vis dėlto gražu stebėti, kad svarbiausi dramos epizodai, kuriuose teksto ir dialogo kodų neįmanoma ignoruoti, ir čia transliuoja esmines spektaklio prasmes. Labai įdomiai suskamba Igorio Reklaičio (šventikų Pimeno ir Patriarcho) epizodai, pirmasis – kaip egzorcizmo, antrasis – kaip fanatiškos ekstazės, abu – veidmainiški religiniai seansai. Klasikinis „karčemos ties Lietuvos pasieniu“ epizodas suvaidintas puikiai, visų pirma dėl puikios improvizacinės Rimanto Pelakausko ir Vaido Jočio vaidybos, taip pat dėl maksimalaus scenos aktualizavimo, pasitelkus šiuolaikinės situacijos pasienyje įvaizdžius (žaidimas su pasienio stulpu).

Garsiąją sceną „prie fontano“ režisierius perkelia į kažkokį rūsį, kur šlama ne fontanas, o prakiurę kanalizacijos vamzdžiai. Išdidžioji lenkų didikė Marina Mnišek (Justina Vanžodytė) laiko pagarbiu atstumu nuo savęs jai negrabiai besimerginantį Apsišaukėlį, panaudodama čirškiantį kišeninį elektrošoką. Tarsi tikra miuzikholo žvaigždė apie ją ratu lakstantį Apsišaukėlį aktorius Donatas Švirėnas pateikia savitai ir įdomiai. Jo suvaidintas vienuolis Griška, įsigudrinęs trumpam įsitaisyti monarchų soste, – niekingas žmogelis, kuris, būdamas „bjaurusis ančiukas“, staiga patikėjo, kad yra didinga istorijos gulbė, bet taip visiems laikams ir liko bjauriuoju ančiuku, tik trumpam į aukštumas plastelėtas drumzlinos ir kruvinos istorijos nuošliaužų bangos. Kuo labiau šis „ančiukas“ bergždžiai skečia sparnelius, manydamas, kad yra gulbė, tuo šis vaidmuo įtaigesnis.

Stilingoji Vanžodytė nepriekaištingai atlieka Marinos vaidmenį ir įspūdingai nubrėžia personažo evoliuciją nuo scenos „pas kirpėją “ (režisieriaus išmonė), per jau minėtą „sceną prie fontano“ (t.y. sulūžusiame vaterklozete), kurią vainikuoja užprogramuotas (bet Puškino tikrai nenumatytas) jos sielos klyksmas „kurwa mać!“. Užtat pribloškia akivaizdumu ir tikrumu Marinos-Vanžodytės virsmas į gimnastę su sportiniais kaspinais ir erelio herbu ant triko krūtinės. Čia transliuojama akivaizdi aliuzija į dabartinio Rusijos valdytojo favoritę, garsią rusų gimnastę, ir tai tik darsyk parodo, kad šiuo pastatymu režisieriui rūpėjo parodyti visų pirma savo asmeninį politinį požiūrį į dabartinę Rusiją ir jos valdžią.

Ypač sėkmingai išspręstas atrodo dar vienas klasikinis šios dramos epizodas, kurį įtaigiai suvaidino Meškauskas (Borisas). Tai garsusis mirštančio caro monologas, kuriame jis mažamečiam sūnui dėsto, kaip tam dera po jo mirties valdyti šalį. Teko matyti įvairių šios scenos traktuočių, bet šįsyk Klata ir Meškauskas sujaudino scenos sprendimo ir atlikimo paprastumu. Caras Borisas tiesiog seka paskutinę priešmirtinę pasaką savo vaikams, nes žino, kad čia pat stovi jų žudikai su pagaląstais peiliais. Ir galų gale Borisas nugriūna su styrančiu iš jo mongoliško chalato nugaros peiliu. O vaikai bejėgiškai, pasišokinėdami, nesėkmingai mėgina išsiropšti iš duobės. Klata ypač pabrėžia Godunovo vaikų, ypač Ksenijos (Digna Kulionytė), temų svarbą. Jis susieja tai su Beslane nužudytų vaikų likimu, su istorinės nuodėmės, kuri yra nekaltų vaikų kraujas, keliu į amžiną istorijos (kartu ir šalies bei tautos) prakeiksmą be išrišimo. Toks jau tas Klata.

Taip pat šiame „Boriso Godunovo“ pastatyme teko pirmąkart pamatyti mūšio tarp Godunovo armijos ir Apsišaukėlio vadovaujamos maištininkų kariuomenės sceną. Visi režisieriai paprastai jos vengia. Klata, atvirkščiai, pasinaudodamas šou-reviu žanru, ją išsprendė per miuzikholo choreografiją. Skamba grupės „Hibakusha“ iš Nyderlandų smagi disko stiliaus melodija. Ironiškai, tikrai neperžengiant šventvagiškumo ribos, pasinaudojama valstybingumo atributais – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos. Ir vėl efektingai reiškiasi nindzių-opričnikų-riterių kordebaletas, jame visavertiškai dalyvauja ir aktoriai Jonas Baranauskas (Basmanovas), Mikalojus Urbonas (Puškinas), Jonas Golubovskis (Kurbskis) bei kiti. O garsiosios šios dramos kvailelio (rusiškai „jurodivo“) Nikolkos scenos pagal Klatos traktuotę nebeliko, kaip nebėra spektaklio finale ir chrestomatinio jos akcento – „nebyliosios liaudies“.

Populiariosios muzikos šiame spektaklyje tikrai gausu. Tai jau minėta Tuvos „yenisei-punk“ stiliaus grupė „Yat-Kha“, populiarūs grupių ir atlikėjų „Placebo“, „The Glitch Mob“, „Hibakusha“, Williamo Onyeboro, Stingo ir kt. įrašai, taip pat klasikiniai kūriniai – populiari sovietinė Georgijaus Sviridovo siuita filmui „Laikas, pirmyn!“ ir, be abejonės, Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Standartinio formato dramos spektaklyje šis ritualinis lenkų personažų šokis būtų prailgęs, bet šou-reviu žanras tokį išplėstinį divertismentą tikrai pateisina.

Nekaltos nužudytų vaikų sielos ir jų pasauliai virsta daugybe gaublių. Žudikai ir valdovai ciniškai juos naudoja kaip kineziterapinius guminius kamuolius savo sukalkėjusioms ir ištvirkusioms galūnėms mankštinti. Pražudytų vaikiškų pasaulių kamuoliai-gaubliai prapuola Rusijos pražūtingos dabarties ir beviltiškos ateities juodoje garuojančioje duobėje. Po tą duobę braido tik likvidatoriai blizgančiais skafandrais ir klaikiomis žnyplėmis. Pagaliau ir ta duobė užanka. Skamba tik skystą viltį spinduliuojanti melodija „Que Sera, Sera (Whatever Will Be, Will Be)“ iš Alfredo Hitchcocko filmo „Žmogus, kuris per daug žinojo“: „Tebūnie, kas bus…“

Yra žinoma, kad Puškinas, baigęs rašyti „Borisą Godunovą“, buvo labai savimi patenkintas. Lakstė po kambarį, tapšnojo save per šlaunis ir šūkavo: „Šaunuolis, Puškine, kalės vaike!“ Akivaizdu, kad ir Klata, statydamas Klaipėdoje spektaklį „Borisas Godunovas“, tvirtai žinojo, ko nori, ir padarė tai, ką buvo sumanęs. Klaipėdos dramos teatro trupė puikiai išlaikė ir šį lenkų teatro egzaminą. O ar išgirs jo politinį patosą tie, kuriems jis skirtas? Vargu bau, užtat Lietuvos teatras praturtėjo tikro politinio teatro grynuoliu, kurį įmanoma pamatyti tik Klaipėdoje. Taigi Lietuvos teatro meno mylėtojų keliai vėl nusidrieks į pajūrį…