2021 08  26, atviraklaipeda.lt

Rugsėjo 1-3 dienomis Klaipėdos dramos teatre numatyta dar vieno žymaus Lenkijos režisieriaus – Jano Klatos – statomo spektaklio „Borisas Godunovas“ premjera.

Paklaustas, ar ir iš jos galima tikėtis panašių reakcijų, kaip ir iš neseniai pristatyto lenkų režisierės Agata Duda-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą”, teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas sako, kad bent jau jis tikrai žavisi tuo, kaip J. Klata „žaidžia su istoriniais ir šiuolaikiniais kontekstais”.

Pats J. Klata ketvirtadienį surengtos spaudos konferencijos metu teigė, jog kuo daugiau sužino būdamas Lietuvoje, tuo labiau įsitikina, kad statyti šį spektaklį „būtent čia ir dabar” buvo gera mintis. Kartu režisierius pripažino, jog yra gana neparankus valdančiajam Lenkijos elitui – anot J. Klatos, jei po „Boriso Godunovo“ premjeros jis nuspręstų likti gyventi Lietuvoje, taip tik išsipildytų daugumos valdančiųjų noras, bet taip elgtis jis nesiruošia.

Primena mūsų laikus

G. Grajausko teigimu, spektaklyje vaizduojamas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Rusijos laikotarpis, vadinamas „Didžiąja smuta“ – Didžiąja suirute, įtartinai primena šiuos laiškus.

„Yra ir gamtos kataklizmai, ir sumaištis liaudyje, tik bado neturime. Labai gerai veikė „Fake news”, kai kalbama apie apsišaukėlį caraitį Dmitrijų”, – sakė teatro meno vadovas.

J. Klata teigė, kad Aleksandro Puškino dramos teksto nekeitė, nes nematė poreikio – jis esąs labai geras, patikrintas laiko. Ir, režisieriaus teigimu, spektaklyje vaizduojama situacija „darniai rimuojasi su tuo, kas vyksta dabar”, kad ir hibridiniu karu, kurį galima įžvelgti Lžedmirtijaus kovose dėl valdžios.

Režisieriaus nuomone, klausimas, kas yra reali tikrovė ir kas alternatyvi, yra dabar ryškesnis nei 1612 metais.

„Dabar dar labiau nei XVII amžiuje esame savo įvaizdžio įkaitais”, – kalbėjo režisierius.

„Mus valdo mūsų įvaizdžiai, o ne mes patys, įvaizdis dažniausiai būna stipresnis už patį žmogų. Žinome, kad mūsų prezidentas yra aukštas ir gražus, o koks jis yra iš tiesų? Tas pats ir su Godunovu. Tikėjimas tuo, kas patogu, nugali realybę ir materializuojasi. Kodėl žmonėms visada lengviau patikėti tuo, kas blogiau, o ne geriau? Iš to ir visos sąmokslo teorijos”, – sakė Borisą Godunovą spektaklyje vaidinsiantis Darius Meškauskas.

Kartu J. Klata pabrėžė, kad šiuo atveju nebus reikalų su istoriniu spektakliu, scenografija irgi nėra tokia. Scenos vyksta sporto salės fone. Anot režisieriaus, tai lyg duoklė vaikams, kurie dažnai būna paaukojami istorijai.

„Šis istorinis tekstas tikriausiai buvo deklamuojamas ne vienoje sporto salėje, tad ir scena kaip sporto salė. Lenkijoje – tai įprasta erdvė, kur vyksta mokyklos išleistuvės, abiturientai ten šoka polonezą, kurį sukūrė Oginskis. O juk jo pavadinimas „Atsisveikinimas su tėvyne” – simboliškas”,  – sakė režisierius.

Pasak jo, realybė keitė bestatomą spektaklį.

„Scena, kai Lžedmitrijus kerta Lietuvos ir Rusijos sieną, gali atrodyti kaip juokas pro ašaras. Lietuvoje dabar juk trūksta spygliuotos vielos”, – sakė J. Klata, neatmetęs galimybės, kad netrukus jos gali pritrūkti ir Lenkijoje.

Pareikalavo aukų

J. Klata sakė galintis pagirti Klaipėdos dramos teatro aktorius, bet tai esą daro ne dėl to, kad reikėtų užsiiminėti tarptautine diplomatija.

„Jie ne tik labai gabūs, meistriškai viską daro, bet ir labai geros sportinės formos. Tai labai unikalu, ką pamačiau čia. Visa komanda labai geros formos, nepriklausomai nuo amžiaus. Ryškus aktorių atvirumas, kurio dėka sugeba išreikšti tai, ką turi. Yra scenų, kur reikia turėti fizines galimybes tai padaryti, yra net rizikinga. Tam reikia ir meistrystės sujungti su tekstu, kad viskas atrodytų vientisai”, – kalbėjo režisierius.

Beje, statant šį spektaklį itin retą traumą patyrė aktorius Rimantas Pelakauskas – jam skilo kulno kaulas. Žurnalistams demonstruotose repeticijų nuotraukose jis matyti arba su ramentais, arba neįgaliojo vežimėlyje.

Lenkijoje – kaip katile su varle

„Aš esu labai ištikimas klasikiniams tekstas nepaisant to, ką galite išgirsti iš valdančiosios daugumos Lenkijoje propagandos”, – atsakydamas į klausimą apie santykį su klasikiniais veikalais sakė J. Klata.

Pasitikslinus, ar tai reiškia, kad jis yra neparankus valdančiajai Lenkijos daugumai, režisierius šypsodamasis sakė, kad jeigu nutiktų taip, kad jis nuspręstų po „Boriso Godunovo” premjero pasilikti Lietuvoje, nemažai kas iš valdančiųjų apsidžiaugtų.

„Nuo 2015 metų mane vis bando priversti prie tokio sprendimo, bet nepavyks. Rugsėjo 17-ąją, kai sukaks 82 metai nuo tos dienos, kai Sovietų sąjunga užpuolė Lenkiją, aš būsiu Varšuvoje”, – sakė režisierius.

Paklaustas, ar galėtų pasakyti tą patį, ką ir Agata Duda-Gracz, minėjusi, kad jos spektaklis apie Mikelandželą Karavadžą, ko gero, vargu ar galėtų būti rodomas Lenkijoje, J. Klata nesileido į tokius pamąstymus. Anot režisieriaus, dabar jo tikslas yra premjera būtent Klaipėdoje.

„Galėtų būti visiškai atskiras pokalbis dėl situacijos Lenkijoje. Ji man primena tą, kai į katilą įmetama varlė ir imamas kaitinti vanduo. Nieko ypatingo nevyksta, tik vanduo vis labiau darosi karštas. Teoriškai varlė gali net jausti malonumą. Ar teismai, ar teatras – neturi jokio skirtumo. Mechanizmas nepaisant visko yra labai primityvus”, – sakė režisierius.

G. Grajauskas savo ruožtu minėjo, kad Klaipėdos dramos teatro siekius atvežti kai kuriuos J. Klatos spektaklius galiausiai nutraukdavo įvairiausios keistos priežastys.

„Matyt, yra tam tikri juodieji sąrašai, „nivijeznoj”, kaip rusų laikais”, – sakė G. Grajauskas.

Šiemet klaipėdiečiams „TheAtrium” festivalio metu buvo pavykę pamatyti Prahoje pastatytą J. Klatos spektaklį „Faustas”.