2021 08  27, delfi.lt

Rugsėjo 1-ąją į klases grįžta mokiniai. Rugsėjo 1-ąją 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Rugsėjo 1-ąją Klaipėdos dramos teatre vyks lenkų režisieriaus Jano Klatos spektaklio pagal A. Puškino dramą „Borisas Godunovas“ premjera. „Vaikai eina į mokyklas, kartais eidami į mokyklas tampa įkaitais suaugusiųjų politinių grupuočių žaidimuose. Vaikai mokosi istorijos, A. Puškino eilių. Vaikai tampa ant istorijos altoriaus dedamomis aukomis“, – būsimam spektakliui skirtoje spaudos konferencijoje, rodydamas mokyklos sporto salės vaizdą atkuriančios scenografijos nuotraukas, sutapimų virtinę vėrė režisierius.

Kaip rašoma pranešime spaudai, A. Puškino „Borisas Godunovas“ nukelia į didžiosios suirutės laikotarpį Rusijoje XVI a. pab. – XVII a. pr. Pirmasis Rusijos caras Ivanas Rūstusis savo įpėdiniams palieka smarkiai ištuštintą iždą, po jo į valdžią atėjusį sūnų Feodorą netrukus pakeitė pirmojo caro patikėtinis B. Godunovas. „Iš pradžių turime reikalų su laukimu, Borisas Godunovas nori valdžią gauti taip, kad turėtų tvirtą pagrindą ją užtikrintai laikyti savo rankose. Ir kai jis gauna tą valdžią, šalia lieka neaiškių aplinkybių, kuriomis mirė į sostą galėjęs pretenduoti caraitis Dmitrijus, šešėlis“, – apie būsimą spektaklį pasakojo J. Klata.

B. Godunovo valdymo laikotarpiu dėl Peru vykusio ugnikalnio išsiveržimo buvo stiprus klimato atvėsimas, žmonės badavo. Juos slegiančias negandas liaudis siejo su įtariamu B. Godunovo nusikaltimu – Dmitrijaus nužudymu. Sumaišties įnešė pradėjęs sklisti gandas, kad miręs caraitis prisikėlė ir padedamas Abiejų Tautų Respublikos siekia savo sosto.

„Prasideda keistas karas, kurį šiandien vadintume hibridiniu. Jame dalyvauja ne reguliarioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, bet keisti kariniai dariniai. Iš kitos pusės turime naratyvų karą – kyla klausimas, kas svarbiau – ar teisybė, ar tai, kaip ją mato kiti, bei kuris iš alternatyvių istorijos scenarijų bus pakankamai įtikinamas, – spektaklio pamatu tapusias istorines aplinkybes apibūdino režisierius. – Turbūt net nereikia labai ryškiai pabrėžti, kad tų didžiųjų negandų laikai darniai rimuojasi su situacija, kurioje gyvename dabar, į kurią einame Europoje ir ypač mūsų regione.“

Anot J. Klatos, nereikia visko skaityti pažodžiui, bet klausimas apie tai, kas yra tikrovė ir kas ne, šiandien yra net reikšmingesnis nei Boriso Godunovo laikais. „Klausimas, ar pasibaigė tos keliolika metų turėtos atostogos nuo istorijos, ar dar galime sau leisti atsikvėpti ar jau reikia iš jų grįžti“, – politinę realybę aštriai vertino J. Klata.

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas minėjo, kad J. Klatos pasirinkimas kurti „Borisą Godunovą“ jam nekėlė jokių dvejonių. „Tas velikaja smuta, didžiosios sumaišties, laikotarpis įtartinai primena mūsų laikus. Ten buvo ir gamtos katastrofos, ir sumaištis liaudyje, mes tik bado kol kas neturime, – vardijo meno vadovas. – Laikai labai panašūs ir tuo, kad ir tada labai gerai veikė fake news, vadinamosios melagienos. Juk kalbama apie apsišaukėlį caraitį, esą prisikėlusį iš mirusiųjų, ir niekam nesvarbu, kad tam nėra logiškų priežasčių. Tas įtikėjimas netikromis žiniomis labai panašus į mūsų laikus.“

Pagrindinį Boriso Godunovo vaidmenį atliksiantis aktorius Darius Meškauskas pasirinko neįprastą savo personažo traktuotę – jo kuriamas caras, priešingai nusistovėjusiai nuomonei, yra nekaltas, „visuomeninis stereotipas, kad jis kaltas. Bet keliu klausimą, kodėl žmonėms lengviau patikėti blogiu nei gėriu – iš to juk kyla ir visos sąmokslo teorijos. Mus iš tikrųjų valdo mūsų įvaizdis ir įvaizdis dažnai stipresnis už patį žmogų. Tokia situacija, kad tai, kuo norime tikėti, kuo patogu tikėti, nugali realybę, tikėjimas materializuojasi“.

A. Puškino tekstas nukelia į tolimą laikotarpį Rusijoje. Tuo tarpu J. Klatos spektaklyje kuriama dažnam atpažįstama erdvė. Veiksmas vyksta sporto salėje – tokios paprastai būna mokyklose. Ryškiaspalviai, ištaigingi, ryškūs kostiumai tiek savo forma, tiek detalėmis bei spalvomis talpina tiek istorines, tiek šiuolaikines aliuzijas. „Turime reikalų su klasikiniu tekstu, kuris ne kartą deklamuotas ne vienoje sporto salėje per visokias valstybines šventes. Tai vieta, kur įprasta rengti tokius įvykius, perkelti tokias istorijas ateinančioms kartoms. Pavyzdžiui, Lenkijoje sporto salė yra įprasta erdvė, kurioje vyksta mokyklos išleistuvės. Mokyklą baigiantys mokiniai šoka polonezą pagal M. K. Oginskio sukurtą muziką. Beje, jis taip pat bendras mūsų tautų paveldas. Tas polonezas turi reikšmingą pavadinimą – „Atsisveikinimas su gimtine“, – klausiamas apie pasirinktą scenografijos sprendimą pasakojo režisierius.

Kalbėdamas apie spektaklį J. Klata minėjo, kad jį kurdamas stengėsi pasidaryti išvadas iš to, kas vyko Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje nuo XVI a. iki pat šių dienų ir suteikti A. Puškino tekstui naują formą. „Esu labai ištikimas klasikiniams tekstams. Kartais būna, kad esu labiau prisirišęs prie teksto dvasios nei žodžių. Bet giliai tikiu, kad teatro režisierius turi pasirinkti už jį protingesnį tekstą ir bandyti iki jo paaugti įvairiais interpretaciniais būdais. A. Puškinui nieko nepridedame ir nieko neatimame“, – koks A. Puškinas skambės scenoje apibūdino režisierius.

Pasak jo, šiuolaikiškam klasiko teksto suskambėjimui didelę reikšmę turės ir neverbalinė aktorių raiška, už tai jis dėkojo spektaklio choreografui Maćko Prusak. Pastarasis pasakojo, kad tai – pirmasis jo darbas Lietuvoje, „dažniausiai atvykstu neturėdamas užduočių ar choreografinių formų – stengiuosi dalyvauti repeticijose, įsižiūrėti į aktorius ir su jais susipažinti, kalbamės su režisieriumi, kaip turi atrodyti spektaklis, semiuosi inspiracijos iš muzikos. Bandau suteikti aktoriams galimybę improvizuoti ir taip pamatau, ką jie gali. Stengiuosi išryškinti jų siūlomas formas. Šio teatro aktoriai puikiai jaučia formą“.

Režisierius savo ruožtu taip pat negailėjo pagyrų spektaklyje vaidinantiems aktoriams, „iš vienos pusės labai gabūs, iš kitos pusės – labai geros sportinės formos, nepriklausomai nuo amžiaus ir fizinių galimybių“. Anot jo, gera aktorių fizinė parengtis puikiai dera su jų atvirumu, kurio dėka jie sugeba perteikti reikiamus dalykus scenoje. J. Klata minėjo, kad šiame spektaklyje aktoriams yra fizinių iššūkių, o kūno raišką reikia meistriškai jungti su tekstu, kad būtų pasiekta vienovė.

Iš spektaklyje vaidinančių aktorių tik dvi – moterys. Tai caro dukros Ksenijos vaidmenį atliekanti Digna Kulionytė bei kryptingai cariene tapti siekiančią Mariną Mnišek įkūnijanti Justina Vanžodytė. „Reikia pabrėžti, kad Marina – tikra istorinė asmenybė. Labai protinga ir ambicinga moteris, turėjusi pakankamai ryžto savo tėvo ir apsišaukėlio caraičio suktybės plane pasinaudoti galimybe siekti savo tikslų. Spektaklyje pamatysime tik fragmentą jos gyvenimo, – apie Mariną pasakojo J. Vanžodytė. – Ji yra nedėkingose aplinkybėse. Manau, kad tai, jog spektaklyje matysite tiek daug vyrų, yra sąmoningas sprendimas, kaip XVII a. laikais, mes, moterys, beveik neegzistuojame. Mes daug tylime ir būname gražios.“

„Borisas Godunovas“ premjera rugsėjo 1–3 dienomis.