Premjera 2019

Pjesės autorius Dmitrijus Danilovas
Iš rusų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Režisierius Oskaras Koršunovas
Scenografas Linas Liandzbergis
Kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė
Šviesų dailininkas Jurij Koroliov
Vaizdo projekcijų dailininkas Dante
Kompozitorius Diopo Ndugu

Spektaklio prodiuseriai OKT / Vilniaus miesto teatras ir RAION

Vaidina: Šarūnas Zenkevičius, Marius Repšys, Giedrė Mockeliūnaitė, Marius Čižauskas, Rytis Saladžius, Paulius Tamolė

Trukmė 1.20 (be pertraukos)

Įprasta policijos nuovada, į kurią pristatomas sulaikytasis – niekuo neypatingas jaunuolis, nedidelio miestelio gyventojas. Sulaikymo pagrindas neaiškus – jaunuolis yra blaivus, jo dokumentai tvarkingi, o konkrečių padarytų pažeidimų nenustatyta. Tačiau policininkai vis tiek surengia emocionalią apklausą, kurios metu užduodami klausimai visiškai neatitinka mums įprastos logikos. Apklausa pavirsta intensyvios psichoterapijos seansu, priverčiančiu sulaikytąjį naujai pažvelgti į savo beprasmį gyvenimą. Policininkai pasirodo esantys itin išsilavinę intelektualai, turintys kilnią misiją – parodyti, koks įdomus ir spalvingas eilinio žmogaus gyvenimas.

„Gyvena kaip automatas… nemyli, niekina savo miestą ir jo gyventojus… diena iš dienos nesąmoningai atlieka vienus ir tuos pačius veiksmus… nesuvokia savęs… nemato aplinkui nieko gražaus ir įdomaus… adekvačiai nesuvokia aplink srūvančios Tikrovės… negerbia Tikrovės… O kodėl Tikrovė didžiąja raide?“

Spaudoje:

Andrius Tapinas. Kaip švelniai išplauti smegenis Spektaklio „Žmogus iš Podolsko“ recenzija (Delfi.lt)

© Dmitrij Matvejev

Premjera 2019

Vaidina: Justina Vanžodytė, Eglė Jackaitė, Regina Šaltenytė / Eglė Barauskaitė, Jonas Viršilas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Igoris Reklaitis, Aurimas Pintulis, Mikalojus Urbonas, Liudas Vyšniauskas

Premjera 2016

Pagal Bertoldą Brechtą
Režisierius Oskaras Koršunovas

Vaidina: Karolis Vilkas, Žygimantė Jakštaitė, Kęstutis Cicėnas, Viktorija Žukauskaitė, Greta Petrovskytė, Lukas Malinauskas, Oskar Vygonovski, Artiom Rybakov, Kamilė Petruškevičiūtė

Trukmė 1.40 (be pertraukos)

Bertoldo Brechto pjesė „Miesčioniškos vestuvės“ kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą. Nors iš esmės viskas sukasi apie paaiškėjusį nuotakos skaistybės praradimą iki vestuvių, spektaklyje kalbama plačiau. Ne tik apie dviveidišką moralę ir skaistybę, bet ir apie papročių suirimą, absurdišką deformaciją to, kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje: vestuvės, laidotuvės, kosmogoninio ciklo pajautos ir šventimo tradicijos.

Atveriama ir itin lietuviška specifika. Tai kaimo žmogaus, ateinančio gyventi į miestą, sutrikimas, nesugebėjimas tapti vadinamuoju miesčioniu ir visiškas vienaip ar kitaip jam įtaką darančių globalizacijos procesų nesuvokimas. Žinoma, visų pirma tai yra gera komedija, lyg veidrodis atsukta į mus ar mūsų artimuosius. Čia galime pasijuokti ne tik iš savęs, bet ir iš kaimyno, o būtent ši tradicija pas mus yra nemirtinga. Bet koks juokas yra gerai, jeigu jis nekyla iš pykčio.

Spektaklis itin atviras, jame daug improvizacijos. Į jį vis įtraukiamos naujausios visuomeninės ir politinės aktualijos, todėl jis nuolat kinta. Spektaklis atviras žiūrovui. Taigi, jis niekada nesikartoja ir kiekvieną kartą būna vis kitoks. Tad jei jums patiks ši dionisija su lietuviška balta mišraine, galite drąsiai eiti vėl ir vėl.

Spaudoje:

Sankt Peterburgo kritikai apie Oskaro Koršunovo „Vestuves“ (Menufaktura.lt)

© Tomas Ivanauskas

Premjera 2019

Šokio ir gyvo garso spektaklis, nagrinėjantis grožio, mados kulto, prabangos siekimo temas ir demonstruojantis tuštybę, kurią sukelia gyvenimas „su kaukėmis“.

Premjera 2018

Pjesės autorius Duncan Macmillan
Režisierius Kirilas Glušajevas
Scenografas, kostiumų dailininkas Antanas Dubra
Šviesų dailininkas Vaclovas Grinius
Kompozitorius Dmitrijus Golovanovas
Režisieriaus asistentė Airina Kazlauskaitė

Vaidina – Martynas Nedzinskas

Trukmė 1.30 (be pertraukos)

„Nuostabūs dalykai“ – istorija apie paprastą jauną vyrą, gyvenime patyrusį didžiulių išbandymų, bet radusį būdą nepalūžti. Stebuklingasis būdas – tai nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašas. Ne, tai nėra kokie nors didingi ir sunkiai pasiekiami dalykai. Tai ledai ant pagaliuko, senų knygų kvapas, tai šokti rateliu aplink kuprines mokyklos diskotekoj, važiuoti dviračiu nuo Raganų kalno, tai…

Tai spektaklis, kuris prajuokins iki ašarų ir ne sykį privers nuryti gumulą gerklėje. Tai spektaklis apie tave, net jei 1990-аisiais negyvenai Klaipėdoje ir nežinai, kas yra „palivalkė“. Net jei niekada nei tu pats, nei tavo artimieji nesirgo depresija. Nes tai spektaklis apie pačius svarbiausius gyvenime dalykus.

Spaudoje:

Aktorius negali nemeluoti (Menufaktura.lt)
Teatro „Kitas kampas“ spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pelnė premiją Sankt Peterburgo festivalyje (Delfi.lt)
Spektaklio „Nuostabūs dalykai“ komanda kartu su žiūrovais sukūrė 100 nuostabių dalykų sąrašą (15min.lt)
Spektaklis „Nuostabūs dalykai“: pamatyti ne tik tiems, kurie mąsto apie savižudybę (Kultūrnamis)
Pirmą kartą Klaipėdoje – anšlaginis teatro „Kitas kampas” spektaklis „Nuostabūs dalykai” (ve.lt)
Martynas Nedzinskas apdovanotas specialiu prizu tarptautiniame teatrų festivalyje Kijeve (lrkm.lrv.lt)

Premjera 2015

Jei reikėtų išskirti vienintelį metų teatro įvykį, tai būtų Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“ pagal Franzo Kafkos novelę. Viskas pusbalsiu, bet smeigia giliai: turinys prislegia, o kūrėjų talentas pakylėja. Jautiesi sutraiškytas, nes suvoki, kad žmogus, tikėjęs gyvenimo prasmingumu, yra „palaidotas kartu su savo šiaudais“. Bet esi ir laimingas, kad patyrei spektaklį.

„Bado meistre“ E. Nekrošius ironizuoja pats save ir savo indėlį į teatro meną taip nutrūktgalviškai, kaip tą gali daryti tik didieji menininkai. Jis apgauna lūkesčius žiūrovų, atėjusių sulyginti Kafkos tekstą su sceniniu analogu. Ryžtingai atmesdamas savo niūrų simbolizmą, paverčia jį klounada, kurioje „metaforos“ tampa klounų „gegais“, o jų pasirodymų struktūra primena aikštės balaganą. Jis atmeta gražbylystę, nusipurto gerbėjų ir tyrinėtojų užkrautus jam įpareigojimus. Jis liudija teatrą kaip gyvą ir nuoširdžią kūrybą, kuriai nesvetimas chuliganiškumas.

„Virtuoziška, bebaimė Viktorija Kuodytė nepadaro nė vieno netikro judesio. Iš jos kūno „atimti sentimentai“, jis – darbinis instrumentas, jį purto, kaip kriaušę, jis susmunka, kaip skudurėlis, įsitempia, kaip styga. Darbinio arkliuko kūnas, balerinos ir gimnastės kūnas, kūnas – dvasia. Neigiamas badavimo procesas Nekrošiaus spektaklyje paverčiamas himnu kūrimui, savotišku kūrybos himnu, išgiedotu blyškiomis mirštančio herojaus lūpomis.“ A. Pronin „Negailint savo pilvo“

Premjera 2019

Pagal Voltaire‘ą
Režisierius, kostiumų dailininkas Gildas Aleksa
Scenografai: Aistis Lansbergas ir Martynas Arlauskas
Šviesų dailininkas Aistis Lansbergas
Kompozitorius Jokūbas Tulaba

Vaidina: Arnas Ašmonas, Renida Baltrušaitytė, Matas Dirginčius, Milda Naudžiūnaitė, Karolis Kasperavičius, Milda Jonaitytė

Trukmė 1.40 (be pertraukos)

Spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ remiasi Voltero filosofine apysaka, kritikuojančia Leibnizo optimizmo filosofiją. Šioje interpretacijoje pasakojimas pradedamas nuo sunkumų, sukeltų konflikto tarp karjeros galimybių, kurios buvo žadamos, kai turėjome pasirinkti kuo norime tapti, ir realybės, kurioje rinka visiškai pasikeitusi ir tenka dirbti daugiau nei vieną darbą, neturint laiko sau. Voltaire‘o tragedijos čia tampa mūsų kartos patiriamu socialiniu netikrumu. Stengiantis provokuoti jaunesniąją kartą pamatyti žiurkėno ratą, kuriame esame užstrigę, „Kandidas“ stengiasi ir skatinti bendruomeniškumo jausmą, suvokimą, kad tame rate esame visi kartu. Remdamiesi improvizacijomis ir Z. Baumano, J. M. Coetzee ir A. Gregory tekstais, spektaklio veikėjai bando atrasti prasmę savo privilegijuoto pasaulio problemose ir sukurtose tragedijose.

Spektaklis nagrinėja jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Optimistiškai auklėti būti ypatingais, užkariauti pasaulį ir siekti savo svajonių, nes „viskas įmanoma“, realioje „gyvenimo rinkoje“ atrandame, kad tenka daryti darbus, o ne svajones, pasaulyje išgyventi, o ne jį taisyti.

Spaudoje:

Nužudyti optimizmą (Menufaktura.lt)

Premjera 2019

Režisierius Jonas Vaitkus spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ žanrą apibrėžia kaip „futuristinę metamorfozę ir atsisveikinimo koncertą“, įkvėptą rusų poeto V. Majakovskio poezijos, pjesės „Majakovskis. Tragedija“ bei poemų „Debesis su kelnėmis“ ir „Fleita – nugarkaulis“.

Spektaklyje J. Vaitkus subūrė visą Lietuvos rusų dramos teatro aktorių trupę kartu su legendiniu spektaklių bendražygiu, dailininku Jonu Arčikausku. Pasak scenografiją ir kostiumus spektakliui kuriančio menininko, „Majakovskis yra ne tik aktualus, bet ir iliustruoja šiandienos gyvenimą. Šiandien visuomenėje vyrauja užgaidos ir pinigų religija, o žmonių santykiai tapo karikatūra. Visa tai randame ir prieš šimtą metų sukurtoje Majakovskio poezijoje. Be to, norisi teatro kalba priminti poeto talentą. Net jeigu mes nekenčiame jo eilių, visgi jos mus veikia. Talentas, tauta ir idėja – tarp šių sąvokų ir turėtų atsirasti mūsų spektaklis“.

Spaudoje:
Ką skelbia Tryliktas apaštalas? (7md.lt)
Kulkos taškas gale, arba Kodėl Majakovskis? (Bernardinai.lt)
J. Vaitkus apie V. Majakovskį: jis pats pripažino buvęs pervažiuotas laiko (Bernardinai.lt)

Premjera 2019

Pjesės autorius Jean Anouilh
Iš prancūzų kalbos vertė Antanas Gudelis

Režisierė Māra Ķimele (Latvija)
Scenografas Toms Jansons (Latvija)
Kostiumų dizainerė Lina Andriukonė
Muzikinis apipavidalinimas Edvinas Vasiljevas
Vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas
Šviesų dailininkas Mantvydas Poškus
Režisierės asistentai: Gintaras Grajauskas, Valdas Pelakauskas, Marius Pažereckas

Vaidina: Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė, Darius Meškauskas, Ieva Pakštytė / Justina Vanžodytė, Jonas Baranauskas, Regina Šaltenytė, Liudas Vyšniauskas, Karolis Maiskis, Jonas Viršilas, Elijas Malinauskas, Greta Matuzaitė, Gabija Taraškevičiūtė, Rasa Naujokienė, Marius Pažereckas, Giedrė Sungailaitė

Trukmė 1.45 (be pertraukos)

Antigonės istorija atkeliavo iš antikinės Graikijos mito „Septynetas prieš Tėbus“. Antikinėje Sofoklio tragedijoje (442 m. pr. Kr.) Antigonė – dievų įrankis, įrodantis tironui Kreontui, kad dieviškieji įstatymai svarbesni už žmonių sukurtuosius. Tai įrodyti Antigonė gali tik savo mirtimi. Netekęs visko Kreontas suvokia aukštesnįjį teisingumą ir apmąsto pražudytą gyvenimą.

Prancūzų dramaturgo Jeano Anouilhʼo Antigonė – jauna mergaitė, ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis. Pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o žmogiškumas. Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo kaukę. Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė. Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti.

1942 m. prancūzų dramaturgas J. Anouilhʼas, žinomas kaip vienas iš intelektualiosios dramos pradininkų, perrašė antikinę Sofoklio tragediją „Antigonė“. Tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, Prancūzija buvo okupuota fašistų. Spektaklio premjera 1943 m. okupuotame Paryžiuje prilygo bombos sprogimui.

 © Kemel photography

Premjera 2016

„Melancholijos bokštai“ – tai poezijos, šokio ir muzikos junginys, tyrinėjantis būsenas, kuriose išgyvenami paribiai – vienatvės ir naujų erdvėlaikių suvokimas. Šiose būsenose medituojamas rūkas, mirštama ir atgimstama kitokiu pavidalu, pasineriama į susimąstymą apie save, pasaulį ir egzistencinę tuštumą. Kartu tai šiuolaikinio šokio spektaklis, kuriame kiekvienas stato savo interpretacijos bokštus.

„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė choreografė ir režisierė Aira Naginevičiūtė ir scenografas Arūnas Adomaitis jau ne pirmą kartą bendradarbiauja su dramaturge Gabriele Labanauskaite bei kompozitoriumi Vladu Dieniniu. Judesio, teksto ir garso elementus į vientisą šokio spektaklio mozaiką dėlioja performanso meno atstovas ir režisierius Benas Šarka bei šokėjos Goda Laurinavičiūtė ir Greta Grinevičiūtė.

Pasitelkusi įvairias konstrukcijas, objektus, aplinką ir šokėjų kūnus, choreografė kuria garso skulptūras, transformuodama akustinius erdvės signalus į optines struktūras.

Spaudoje:
Melancholija po stiklu (7md.lt)
Odė melancholijai (dance.lt)
Melancholijos šalis (dance.lt)
Dar vienas Lietuvos šiuolaikinio šokio teatro pripažinimas pasaulyje (Bernardinai.lt)

Premjera 2019

Režisierė Greta Gudelytė
Muzika Saulius Petreikis
Poezija Birutė Pūkelevičiūtė

Atlikėjos: Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė

Trukmė 1.05 (be pertraukos)

Ritualinis veiksmas „Ašmenys“ sukurtas remiantis lietuvių poetės, prozininkės, dramaturgės, aktorės Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščių rinkiniu „Metūgės“. Šis eilėraščių rinkinys, alsuojantis erotine, tai švelnia, tai laukine mylinčios moters jausena, prasiveržusiais iš pasąmonės pasakojimais, Lietuvoje buvo įvardintas kaip moralės ir dorovės nuosmukis. Pokario Lietuvai buvo netikėta, kad „Ji“ tampa aktyviu veikėju, o ne vyriško ego priedėliu.

Apeirono teatro kūrėjos neketina ginti teisių ar skelbti revoliucijos – tiesiog ieško kalbėsenos, galinčios perteikti B. Pūkelevičiūtės poezijoje, biografijoje įskaitytas patirtis, kurias jungia su asmeninėmis patirtimis.

Ritualinio veiksmo „Ašmenys“ ašis sukasi apie jaunų moterų vienatvę susvetimėjusioj šaly, karo nuojautose. Pagrindinis krūvis tenka klausimui, ką reiškia būti moterimi kūrėja Lietuvoje? Artimas santykis su kūryba įveda dar vieną svarbią temą – savitą nuodėmės suvokimą ir poreikį išsivaduoti iš tradicinės moralės primestų gniaužtų.

Veiksmo raiškai pasirinkta asociatyvi fizinė kūno kalba su ašmenimis ir per ašmenis. „Dvigubo dugno“ efektas iš tiesų yra visiška moters atvertis, todėl poetiniame veiksme kaitaliojama tai, kas matoma ir kas slypi už regimybės, kas tik nujaučiama ir kas akivaizdu.

 © Ruslan Bolgov

Premjera 2020

Vaidina: Greta Šepliakovaitė, Jūratė Onaitytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis, Ričardas Vitkaitis, Povilas Jatkevičius, Deividas Breivė, Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė