PIRKTI BILIETUS

Spektaklis rodomas su lietuviškais ir angliškais subtitrais.

Autoriai Ene-Liis Semper ir Tiit Ojasoo
Choreografas Jüri Nael
Šviesų dailininkas Petri Tuhkanen
Muzikos autoriai Jakob Juhkam, Ene-Liis Semper ir Tiit Ojasoo

Vaidina: Marika Vaarik, Eva Koldits, Rea Lest, Rasmus Kaljujärv, Ragnar Uustal, Gert Raudsep, Simeoni Sundja, Jörgen Liik, Reimo Sagor

Teatras „NO99“ (Estija) taip pavadintas ne šiaip sau. Teatro premjeros sunumeruotos – kiekvieną naują spektaklį nuo 99 jie žymi vis mažesniu skaičiumi. Teatro įkūrėjas ir meno vadovas Tiitas Ojasoo sako: „nusprendėme, kad kursime teatrą, kuris kiekvieną pastatymą rodys lyg paskutinį kartą. Todėl kiekvienam spektakliui ir duodame numerį nuo 99 mažėjančia seka.“

Teatras „NO99“ įkurtas 2004 m. Taline. Kasmet jie pristato po 3-4 naujus spektaklius. Teatro įkūrėjai Tiitas Ojasoo ir Ene Liis Semper su trupe dažniausiai dirba improvizuodami tiesiog scenoje – kurdami idėjas ir tekstus kartu su aktoriais. Teatras rodo spektaklius svarbiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose – KONTAKT (Lenkija, Torunė), Avinjono festivalyje (Prancūzija). 2010 m. „NO99“ dalyvavo ir Vilniaus „Sirenose“. Klaipėdoje „NO99“ parodys spektaklį „Purvas“ („NO43 Filth“).

Jei šiuolaikinė visuomenė pažvelgtų į veidrodį, kokį atvaizdą ji ten išvystų? Spektaklyje, inspiruotame Fiodoro Sologubo 1905 m. parašyto romano „Mažasis demonas“, režisieriai Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo sukuria scenografiją, veikiančią ir metaforiškai, ir tiesiogiai: devyni aktoriai klampoja po purvą, pasmerkdami savo kūnus ir sielas žiauriems išmėginimams. Evoliucija sustojo – žmonija sutrikusi ir pasimetusi. Niekas nebevyksta. Emocijos lėkštos, tarpusavio santykiai netvarūs ir sumeluoti. Kas toliau? Ar įmanoma nugalėti blogį, atsirandantį tarsi iš niekur ir besidauginantį geometrine progresija?

Pradžioje tai tiesiog paprasta nekalta žemė, po kurią vaikštome. Mes – civilizuoti ir kostiumuoti, kultūringi ir išmanantys etiketą. Vėliau kažkas – aukštybėse ar požemiuose – ima mušti mums demonišką ritmą, kuriam paklūstame. Ir individualybių šokis pamažu išauga į masinį refleksų tampomų vikšrų raitymąsi. Galiausiai mes patys iš žemės suplakam purvą, kuriame voliojamės. Plonyčio kultūrinio sluoksnio, kuriuo taip didžiavomės, nebeliko. Nebeliko individualumo. Nebeliko žmoniškumo. Liko vien purvini instinktai. Kartais trumpam atsikvošėjame, žiūrime į tai, kas vyksta, ir su siaubu galvojame: kaip mums tai galėjo nutikti?

Spaudoje:
klaipeda.diena.lt: Festivalyje „TheATRIUM“ – latviai, estai ir britai
delfi.lt: Spektaklis „Purvas Nr. 43“: trys tonos estiškų žemių ir lietuviškas vanduo