S. Mrožeko pjesė „Petro Ohėjaus kankinystė“ – puikus klasikinės absurdo teatro estetikos pavyzdys. Tai siurrealistinis farsas, koketuojantis su kičo kultūra, demaskuojantis ir provokuojantis. Gal net pranašingas – tai, kas šeštajame dešimtmetyje atrodė absurdiškai ir kėlė
Petras Ohėjus ir jo šeima – patys paprasčiausi eiliniai piliečiai, gyvenantys gana pilkai ir nuobodžiai. Nieko neišsiskiriantys iš daugumos, stumiantys dienas įprastoje buities rutinoje. Kol vieną gražią dieną tas jų gyvenimas staiga ima ir pasikeičia – pačiu radikaliausiu būdu. Dėl tam tikros priežasties – kol kas palikime tai paslaptyje – jų gyvenimas ima dominti visus iš eilės: valdininkus, mokslininkus, žurnalistus, pramogų verslo atstovus, šiaip mėgėjus paspoksoti į kitus pro rakto skylutę… Privati Ohėjų erdvė staiga tampa vieša, ir aplink ją ima formuotis ištisa industrija. Visi iš eilės ima nurodinėti, kaip jiems gyventi, kaip elgtis ir ką galvoti. Namuose nuolat klega mokinukų ekskursijos, šmirinėja reporteriai, slampinėja kažin kokie ypač svarbūs valdininkai, o visą šitą balaganą nebyliu žvilgsniu stebi iš Sibiro atvykęs Medžiotojas – senas profesionalas, įgudęs spręsti problemas savais metodais. Ore pakvimpa paraku…