PIRKTI BILIETUS

Premjera 2013 10 18

Fantazija apie poetą Kristijoną Donelaitį

I dalies spektaklis suaugusiems

Inscenizacijos autorius, režisierius Rolandas Kazlas
Dailininkė Neringa Keršulytė
Režisieriaus asistentė Olga Pocevičiūtė
Šviesa Julius Stankevičius
Garsas Vitaras Aškelavičius
Kostiumai: Virginija Pajarskienė, Lukas Juodis
Dekoracijos, rekvizitas: Liljana Janavičienė, Simona Lukošienė, Martynas Lukošius, Ligita Skukauskaitė

Vaidina: Deivis Sarapinas, Sigita Mikalauskaitė, Rolandas Kazlas

Trukmė: 1  val. 45 min.

„Ne pagal šio pasaulio madą“ – tai ne tik spektaklio pavadinimas, bet ir Precentoriaus K. V. Šulco mirusiųjų metrikų knygose padarytas įrašas apie garsųjį lietuvių poetą Kristijoną Donelaitį: „Jis buvo […] sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą…“ (1977, p. 573).

Kristijonas Donelaitis (1714 -1780) – vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas. Apie K. Donelaitį yra labai daug parašyta, jo asmenybė ir personažai įkūnyti meno kūriniuose (dailėje, muzikoje, teatre). Minint lietuvių grožinės literatūros pradininko, garsiosios poemos „Metai“ autoriaus 300-ąsias metines ir  2014-uosius paskelbus Kristijono Donelaičio metais šia proga Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo sukurtas spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“. Spektaklio autorius – vienas talentingiausių ir žinomiausių šiandieninio Lietuvos teatro aktorių  – Rolandas Kazlas.

„Besigilinant į Kristijono Donelaičio gyvenimą ir kūrybą gimė nuostaba…kokia galinga kalba! Kokia graži poezija! Koks gilus mąstymas! Koks stiprus žmoguys, šaunus lietuvis ir nuostabus poetas, koks mąstytojas…Neišliko jokio Donelaičio atvazido, tačiau stebuklingai išgyveno jo negausūs kūriniai, o tai ir yra pats geriausias poeto paveikslas ir liudijimas.
Kai skaitau Donelaitį, tiesiog jaučiu, jog tas žodis ne užrašytas, o įrėžtas raukšlėse per ilgus metus. Jis atsineštas iš laukų, prakaite mirkytas, lietuje praustas, kvepiantis dešrom, lašiniais, žolelėm, nugirstas iš lakštingalos, pelėdos…Donelaitis – tai žmogus, sugebėjęs savo triūsą ir vargą paversti eilėmis. „Metai“ – tiesiog gyvenimo vargas, tapęs poezija. Juk poetas rašydamas negalvojo apie klasiko šolvę, populiarumą, spausdinimą ir tiražus, o rašė sau retą` atokvėpo minutę. Ir vėl vargo, bėgo, krito, kėlėsi, statė mokyklas, bažnyčias, dirbo žemę, meistravo instrumentus. Grumtynėse su laiku, nesibaigiančiuose rūpesčiuose Donelaitis sugebėjo pamatyti stebuklus arba, jo žodžiais tariant, „dyvus“.

Donelaitis, kaip įžvalgus žmogus, jau matė į priekį, kai „baisybės pekliškos prasiplatys“. Taip ir atsitiko. Ir „metuose“, ir bažnytiniuose jo įrašuose galima rasti tokių dalykų, kurie ir dabar matomi šiandienos žiniose, įvairiausiose pramoginėse, kriminalinėse laidose. Perspėjo poetas ir apie neigiamą užsieniečių įtaką lietuvninkams. Tiesa, nevengė kritikuoti ir savų. Kritikuodamas jis elgiasi kaip kalvis: kaitina, kaitina, paskuo kala, o po to – į šaltą vandenį.

Inscenizacijoje stengiausi neapsiriboti poema „Metai“. Panaudojau tik labai nedidelius šio kūrinio fragmentus, kai ką paėmiau iš laiškų, eilėraščių, poeto įrašų bažnytinėse knygose ar to, ką jis rašė sau pačiam. Visi spektaklio tekstai, žodžiai – paties Donelaičio, nieko savo nepridėjau. Stengiausi sutelkti dėmesį į patį poetą, į tai, kaip jo realus gyvenimas tarsi persipina su kūryba, kaip gyvenimo prozą jis paverčia poezija.“

Rolandas Kazlas

Apdovanojimai:
2014 m. Festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ (Kaunas) apdovanojimas „Už poeto vaidmenį“ spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“ režisieriui ir aktoriui R. Kazlui
2014 m. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio (Varėna) apdovanojimas „Geriausias spektaklis“

Recenzijos:
Jūratė Visockaitė. „Kazlo Donelaitis“ // „Literatūra ir menas“, 2013 10 25
[…Kazlas, pasiėmęs Donelaitį, nepabijojo pareikšti originalios savo nuomonės („Donelaitis dažniausiai ir būna nužudomas, kai griebiamasi tik jo žodžio kaip auksinio šiaudo“) ir laimėjo. Spektaklis nėra užgriozdintas hegzametrais, herojus čia daugiau tylintis nei bylojantis, žodžiai ir netgi donelaitiška dvasia, moralas mėginami perduoti suskambančiais vaizdais –­ ir labai dažnai tai pavyksta.

Aktorius ir režisierius savo lėtapėdiškumą sugeba „paduoti“ kaip retą privilegiją. Pasirinktą detalę jis išdidina po savuoju mikroskopu, įsuka, sutvarko ją ritmiškai neskubriai – taip sakant, palieka vietos pelnytai aurai. Jau įžangoje su tuo apsamanojusiu klavesinu, kurį gal pats kadaise pasigamino ir per darbus užmiršo, Donelaitis-Kazlas drįsta vaidinti lėtai etiudiškai, tarsi skiemenuodamas kiekvieną judesį, traukdamas iš instrumento vidurių slieką ir rupūžę, įvesdindamas savo moterį kad ir per purvus, bet į visatos centrą. Ir mes, žiūrovai, šitaip čionai įeiname…]

Organizatorius: Vilniaus teatras „Lėlė“