PIRKTI BILIETUS

Premjera 2013 11 08

Scenografė – Lauryna Liepaitė
Kostiumų dailininkė– Dovilė Gudačiauskaitė
Kompozitorius– Algirdas Martinaitis

Vaidina:
Keraitis — Gediminas SEDEREVIČIUS
Keraitienė — Viktorija KUODYTĖ
Jasius Šiaučiukas — Karolis MATULIAUSKAS
Tijūnas, klasės auklėtojas — Povilas BUDRYS
Žiogas — Eimutis BRAZIULIS
Petras Keraitis, našlaitis — Petras KUNEIKA
Žiogienė — Diana ANEVIČIŪTĖ
Žiogienė — Rasa RAPALYTĖ
Direktorius — Saulius BALANDIS
Inspektorius — Vytautas ANUŽIS
Psichologas — Remigijus BUČIUS
Istorikas — Arūnas SAKALAUSKAS
Istorikas — Džiugas SIAURUSAITIS
Fizikas — Ramutis RIMEIKIS
Gamtininkė — Dalia MICHELEVIČIŪTĖ
Gamtininkė; Genutė — Indrė PIVORAITĖ
Gimnastikos mokytoja — Neringa BULOTAITĖ
Geografė — Jolanta DAPKŪNAITĖ
Barzdžiukas Gediminas — Edgar BECHTER
Šura — Dainius JANKAUSKAS
Šura — Martynas VAIDOTAS
Andriušis — Aidas BARKAUSKAS
Andriušis — Aleksandr ŠPILEVOJ
Handelis — Justas VANAGAS
Vytautas — Telman RAGIMOV
Antanas — Gediminas GUTAUSKAS
Aldona — Ieva DELININKAITYTĖ
Aldona — Dovilė KARALIŪTĖ
Marytė — Adelė TERESIŪTĖ-AUKŠTIKALNĖ
Birutė — Gabrielė MALINAUSKAITĖ
Lidija; Keraičių tarnaitė — Eglė VALADKEVIČIŪTĖ
Danutė; Keraičių tarnaitė — Justė ZINKEVIČIŪTĖ
Gimnazistė vokietaitė — Inga STANKAITYTĖ
Gimnazistė vokietaitė — Juliana VOLODKO
Juzė — Arūnas VOZBUTAS
Motiejus — Mindaugas JUSČIUS
Pliuškienė — Adrija ČEPAITĖ
Čigonė — Ramunė SKARDŽIŪNAITĖ

Trukmė: 2 val. 45 min.

Kazio Binkio „Atžalyną“ statė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Žemaičių teatrai. Šis kūrinys dėmesio susilaukė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos teatruose. Ypač populiari XX a. viduryje ir antroje pusėje, ši penkių veiksmų pjesė Vilniaus miesto teatre (dabar – Nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą buvo suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas; spektaklio dailininkas – Stepas Žukas). Išskirtinio dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941). Kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose, J. Miltinis siekė vaidybos paprastumo, labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo.

Naują režisūrinę versiją kartu su įvairių kartų aktoriais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuria garsus Lietuvos režisierius, 2004 m. Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus.

Režisierius teigia, jog šiame pastatyme sieks dokumentalumo, o iš aktorių reikalaus vidinio jausmo. „Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio – pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą. Man skaitant švarų „eilėraštį“ – koks yra „Atžalynas“ – šie dalykai tampa reikalingi: ir mums, ir žmonėms, kurie dirbs prie šio spektaklio“, – kalba J. Vaitkus.

Kazys Binkis (1893 m. lapkričio 16 d. Gudeliuose (Biržų apskritis) – 1942 m. balandžio 27 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – poetas, dramaturgas, vertėjas, publicistas. Pasirašinėjo slapyvardžiais K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas. Mokėsi Papilio pradžios mokykloje, „Saulės“ kursuose Kaune, Biržų progimnazijoje. 1906 m. baigė 4 klases Biržų keturklasėje mokykloje, 1912–1915 m. dirbo „Vilties“ redakcijoje Vilniuje, baigė mokytojų kursus. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Papilyje. 1919 m. Vilniuje pradėjo leisti žurnalą „Liepsna“. Vilnių užėmus lenkams, Kaune dirbo spaudos biure. 1920–1923 m. su pertraukomis studijavo literatūrą ir filosofiją Berlyno universitete. Buvo avangardistinės keturvėjininkų literatūrinės grupuotės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys, prisidėjo prie „Literatūros naujienų“ leidimo, vertėsi žurnalistika, rašė literatūros, švietimo klausimais. Kūrybinis K. Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Svarbesni kūrybos leidiniai: poezijos rinkiniai „Eilėraščiai“ (1920), „100 pavasarių…“ (1923, 1926), humoristinės poemos, feljetonai „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), pjesės „Atžalynas“ (1938), „Generalinė repeticija“ (1940, išsp. 1958). Nepakartojami Binkio impresionistiniai trioletai, jo paties vadinti „utomis“ (terminas iš japonų poezijos). Išleido poezijos knygų vaikams, sudarė lietuvių poezijos antologijas „Vainikai“ (1921), „Antrieji vainikai“ (1936). Išvertė Aleksandro Puškino, Aleksandro Bloko, Stefano Zweigo, Luigi Pirandello ir kt. kūrinių.

 

Organizatorius: Lietuvos nacionalinis dramos teatras