Events

­

PIRKTI BILIETUS

Juozas Tumas – Vaižgantas

Premjera 2014 02 07, 08

Režisierė – Gabrielė Tuminaitė
Kompozitorius – Giedrius Puskunigis

Vaidina:
Mykolas –
Arvydas Dapšys
Severiutė –  Agnė Šataitė
Mykoliukas – Vainius Sodeika, Karolis Kasperavičius
Geišė Rapolas – Mindaugas Capas
Dovydienė – Indrė Patkauskaitė
Dovydžiukas – Daumantas Ciunis
Prancūzaitė – Agnė Kiškytė

Trukmė: 1 val. 30 min. 

Pagal Juozo Tumo -Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis vertas tikro literatūros ir teatro gurmano dėmesio. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje vaidinanti aktorė Agnė Šataitė 2014 metais pelnė Auksinį scenos kryžių.

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė taikliai pastebėjo, kad spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ Severiją vaidinanti Agnė Šataitė verta Auksinio scenos kryžiaus už geriausią moters vaidmenį, nes „sukurti spektaklį Vaižganto teksto motyvais, kuris jaudintų, sukurti tokį žemišką,  tikrą, liaudišką personažą šiandien, kai visi pasinėrę į neva civilizuotą pasaulį, be galo sunku“, – sakė žinoma teatrologė A.Girdzijauskaitė. “Agnė yra velnioniškai talentinga. Šitam  spektakly ji atsiveria tuo, kas  šiandien rečiausia scenoje – ji yra atvira, nuoširdi, temperamentinga, nesistengia būt primadona ir demonstruot savo grožio, kas labai dažnai nutinka dabarties scenoj”.

Pati Agnė Šataitė yra užsiminusi, kad Severiutė – yra vienas pačių brangiausių jos vaidmenų. O anšlaginis spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ rodo, kad žmonės be galo išsiilgę lietuviškos literatūros.  „Mes turim daug literatūros lobių. Reikėtų dažniau jų ieškoti ir pabandyti atverti tą lietuvių literatūros klasiką. Manau, kad teatre lietuviškos dramaturgijos trūksta, ir ypač – šiuolaikinės. Manau, dabar yra tas laikas, kai reikėtų labiau atsigręžti į tai, ką mes turime“, – sako Agnė.

Pasak režisierės Gabrielės Tuminaitės, apysaka „Dėdės ir dėdienės“ parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo. Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti rašytojo žinovais: teatrui ima tai, kas yra įdomiausia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuojant iškilo Mykoliuko ir Severiutės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skambančios grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos. Ilgai brandintas režisierės Gabrielės Tuminaitės darbas tapo kūrybinga ir šiuolaikiška anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo refleksija.

 Po spektaklio premjeros literatūrologas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas Regimantas Tamošaitis portale lrytas.lt rašė: „.Kažkas vis dėlto šiame spektaklyje įvyko, sąmonėje išlieka šviesus įspūdis, net savotiška katarsio patirtis. Galvodamas apie šias estetinio išgyvenimo akimirkas pirmiausia prisimenu puikią kai kurių aktorių vaidybą. Manau, veiksmo gyvoji ašis ir jos pagrindas yra Mindaugo Capo kuriamas Rapolas Geišė. Jis ima gyventi visu tikrumu, komiškoji personažo stilizacija nepaneigia jame slypinčios „tamsiosios jėgos“, kuri ir žavi, ir baugina. Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“

 Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė.

 Kaip rašė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Karolis Kasperavičius, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.

Organizatorius: Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

PIRKTI BILIETUS

Pjesė balsui ir pianinui palankioje šviesoje

Inscenizacijos autorius, režisierius: Andrius Kaniava
Vaidina: Andrius Kaniava
Šviesos režisierius: Darius Malinauskas

Trukmė 1 val. 30 min.

(J. Kunčino romano „Tūla“ ir apsakymų motyvais)

– O apie ką gi rašoma visais laikais? – pasmalsavau.
– Apie meilę , mirtį ir vyną – oriai atsiliepė senutis.
(Jurgis Kunčinas)

Pjesė balsui ir pianinui. Jurgio Kunčino romano „Tūla“ ir apsakymų motyvais. Tai tiesiog pasakojimas apie meilę. Meilę Vilniui ir moteriai. Apie meilę, kuri lyg gelbėjimo ratas padeda gyvenimo dugną pasiekusiam herojui bent laikinai iškilti į paviršių ir įkvėpti gryno oro. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti, bet tai vienintelė galimybė susirasti „kampelį dangaus, kuriame nereikėtų daryti žygdarbių“.

Nesibaigiančių klajonių po aptriušusias Vilniaus senamiesčio gatveles, Kalnų parko krūmynus, apleistus Užupio namus, metu herojus, kurio mes net vardo nežinome, sutinka merginą, vardu Tūla. Trumpas ir tragiškas jų ryšys trunka tik savaitę, bet išlikę prisiminimai padeda herojui jaustis gyvam net tada , kai per greitai prabėgęs gyvenimas negailestingai žvelgia į akis, leisdamas suprasti, kad ateinanti diena jau neatneš nieko naujo. Iš beprotnamių palatų, kalėjimo kamerų, jis naktimis ištrūksta, pasivertęs šikšnosparniu, jis vis grįžta į apleistus Tūlos namus – tą vienintelę vietą, kurioje jautėsi laimingas.

Šią neįmanomos meilės istoriją savo kūrybos vakaro metu pasakoja Rašytojas. Pasakojimas nevaldomai blaškosi tarp laikmečio, vietovių ir metų laikų, įtraukdamas vis naujus ir naujus margo „tautų katilo“ – Vilniaus ir jo apylinkių gyventojus, persipina su jo savaip interpretuojamomis Hamleto, Otelo, Romeo ir Džiuljetos tragedijomis, kurios, anot Rašytojo, tėra vaikų žaidimas, palyginus su fantastiška žmogaus – šikšnosparnio ir Tūlos meile. Panašumas tik tas, kad visos jos tragiškos.

„Meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi, – pasakė budelis ir nukirto jiems galvas“.

Gyvename ne romantikos laikais. Bet sakoma, kad kiekviename mūsų yras išlikę dalelė beviltiško romantiko. „Tūla ir kiti“ – galimybė išsiaiškinti ar tai tiesa?

Organizatorius: Bardai LT

PIRKTI BILIETUS

Premjera 2019 02 06

Pagal Reiner Werner Fassbinder pjesę „Katzelmacher“

Režisierius: Paulius Ignatavičius
Scenografija: Paulius Ignatavičius
Kostiumų dailininkas: Greta Milevičiūtė, Justina Jurevičiūtė
Muzika: Church on Wheels
Šviesų dailininkas: Darius Malinauskas
Vaidina: Arnoldas Augustaitis, Simonas Dovidauskas, Pijus Ganusauskas, Tadas Gryn, Aidas Matutis, Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila, Marija Petravičiutė, Ieva Savickaitė

Trukmė 1 val. 30 min.

Kas nutinka, kai į ramią, nykią socialinės realybės kasdienybę netikėtai įsiterpia nepžįstamas, nelauktas, nepatikimai atrodantis imigrantas, kuris turi dar ir didesnį nei visi kiti penį? Pseudo mistinis roko spektaklis apie neapykantą kitokiam. Neapykantą, kuri glūdi mūsų prigimtyje ir galbūt net neturi konkretaus adresato.

Tai yra bendras teatro studijos „Theaomai“, Pauliaus Ignatavičiaus teatro „Teatras π“ ir OKT/Vilniaus miesto teatro projektas.

Rėmėjai: NIke, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos kulūros taryba

Į vakarinius spektaklius žiūrovai įleidžiami nuo 14 m.

Organizatorius: Oskaro Koršunovo teatras

PIRKTI BILIETUS

Premjera 2019 10 05

Pjesės autorius Jean Anouilh
Iš prancūzų kalbos vertė Irena Bučienė

Režisierė Māra Ķimele
Scenografas Toms Jansons
Kostiumų dizainerė Lina Andriukonė
Muzikinis apipavidalinimas Edvinas Vasiljevas
Vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas
Šviesų dailininkas Mantvydas Poškus
Režisierės asistentai: Gintaras Grajauskas, Valdas Pelakauskas, Marius Pažereckas

Vaidina:

Antigonė – Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė
Kreontas – Darius Meškauskas
Ismenė – Ieva Pakštytė / Justina Vanžodytė
Haimonas – Jonas Baranauskas
Auklė – Regina Šaltenytė
Žona, Sargybinis – Liudas Vyšniauskas
Diuranas, Sargybinis – Karolis Maiskis
Budusas, Sargybinis – Jonas Viršilas
Pažas – Elijas Malinauskas

Antigonės istorija atkeliavo iš antikinės Graikijos mito „Septynetas prieš Tebus“. Antikinėje Sofoklio tragedijoje (442 m. pr. Kr.) Antigonė – dievų įrankis, įrodantis tironui Kreontui, kad dieviškieji įstatymai svarbesni už žmonių sukurtuosius. Tai įrodyti Antigonė gali tik savo mirtimi. Kreontas netenka visko, suvokia aukštesnįjį teisingumą ir apmąsto pražudytą gyvenimą.

Prancūzų dramaturgo Žano Anujo (Jean Anouilh) Antigonė – jauna mergaitė, ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis. Pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o žmogiškumas. Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo kaukę. Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė. Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti.

1942 m. prancūzų dramaturgas Žanas Anujis, žinomas kaip vienas iš intelektualiosios dramos pradininkų, perrašė antikinę Sofoklio tragediją „Antigonė“. Tuo metu vyko II pasaulinis karas, Prancūzija buvo okupuota fašistų. Spektaklio premjera 1943 m. okupuotame Paryžiuje prilygo bombos sprogimui.

Į vakarinius spektaklius žiūrovai įleidžiami nuo 14 metų.

PIRKTI BILIETUS

Premjera 2019 10 05

Pjesės autorius Jean Anouilh
Iš prancūzų kalbos vertė Irena Bučienė

Režisierė Māra Ķimele
Scenografas Toms Jansons
Kostiumų dizainerė Lina Andriukonė
Muzikinis apipavidalinimas Edvinas Vasiljevas
Vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas
Šviesų dailininkas Mantvydas Poškus
Režisierės asistentai: Gintaras Grajauskas, Valdas Pelakauskas, Marius Pažereckas

Vaidina:

Antigonė – Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė
Kreontas – Darius Meškauskas
Ismenė – Ieva Pakštytė / Justina Vanžodytė
Haimonas – Jonas Baranauskas
Auklė – Regina Šaltenytė
Žona, Sargybinis – Liudas Vyšniauskas
Diuranas, Sargybinis – Karolis Maiskis
Budusas, Sargybinis – Jonas Viršilas
Pažas – Elijas Malinauskas

Antigonės istorija atkeliavo iš antikinės Graikijos mito „Septynetas prieš Tebus“. Antikinėje Sofoklio tragedijoje (442 m. pr. Kr.) Antigonė – dievų įrankis, įrodantis tironui Kreontui, kad dieviškieji įstatymai svarbesni už žmonių sukurtuosius. Tai įrodyti Antigonė gali tik savo mirtimi. Kreontas netenka visko, suvokia aukštesnįjį teisingumą ir apmąsto pražudytą gyvenimą.

Prancūzų dramaturgo Žano Anujo (Jean Anouilh) Antigonė – jauna mergaitė, ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis. Pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o žmogiškumas. Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo kaukę. Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė. Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti.

1942 m. prancūzų dramaturgas Žanas Anujis, žinomas kaip vienas iš intelektualiosios dramos pradininkų, perrašė antikinę Sofoklio tragediją „Antigonė“. Tuo metu vyko II pasaulinis karas, Prancūzija buvo okupuota fašistų. Spektaklio premjera 1943 m. okupuotame Paryžiuje prilygo bombos sprogimui.

Į vakarinius spektaklius žiūrovai įleidžiami nuo 14 metų.