Premjera: 2014-06 18
Paskutinį kartą parodytas: 2017 02 10 

Autorė: Marguerite Duras
Režisierius: Sigitas Jačėnas
Dailininkė: Asta Šleinienė
Kompozitorius: Gintaras Kizevičius
Aktoriai: Nijolė Sabulytė, Sigutė Gaudušytė, Linas Lukošius
Vertėja: Akvilė Melkūnaitė

Pjesę „Savanos įlanka“ M. Diuras rašė bei Paryžiaus Rond-Point teatre režisavo beveik tuo pačiu metu, kai buvo parašytas garsusis „Meilužis“. Tad nenuostabu, kad kūrinių tematika artima. Žinoma, svarbiausios temos, kaip ir visoje M. Diuras kūryboje – meilė, aistra, mirtis. Temos, kurias pati Margerita skausmingai jautė ir liudijo visu savo gyvenimu.
M. Diuras rašymo stilius novatoriškas. Tačiau priešingai nei kiti avangardinės krypties atstovai, M. Diuras nesidomėjo abstrakčia literatūros teorija, jai terūpėjo pačių žodžių galia, prisiminimai, užmarštis ir jausmai. Daugelio rašytojos kūrinių dialogų sakiniai yra tarsi nepilni – pagrįsti lengvai nuspėjamų žodžių kalboje praleidimu. Užuot aprašinėdama įvykius, rašytoja susikoncentruoja į veikėjų vidinius išgyvenimus. Meilė, ypač ankstesniuose M. Diuras romanuose, suprantama kaip išsigelbėjimas nuo betikslio gyvenimo rutinos.
Prancūzų rašytojas ir žurnalistas Žanas Fransua Žoslenas (Jean-Francois Josselin) 1998 m. savo straipsnį savaitraštyje „Le nouvel observateur“ , pavadintą „Visa tiesa apie Diuras“, baigia taip: „Ar ji buvo didi rašytoja? Tiksliau būtų sakyti – ji buvo absoliuti rašytoja. Nes Diuras godžiai rijo ir vertė visa, save ir kitus, medžiaga savo kūriniams, vėl ir vėl kartodama kai kuriuos ją persekiojusius motyvus. Ji neiškraipė realybės, o ją tvėrė. Greičiau fantazuotoja, nei apgavikė. Nevikri ir patyrusi, žiauri ir švelni. Paradoksali – pernelyg. Beje, ji niekam nežinojo saiko. Galima tik mylėti – arba neapkęsti – šią iššaukiančiai akiplėšišką mažytę, besisukančią pati su savimi vienišo valso sūkuryje. Ar buvo ji literatūros grandė? Geriau pasakyčiau taip: ji buvo mūsų literatūros Piaf ir, panašiai kaip ir ji, be perstojo dainavo apie meilę.“