Premjera: 2017 03 18
Paskutinį kartą parodytas: 2017 12 06 

Autorius Pavel Priažko
Vertėjas Gintaras Grajauskas

Režisierius Darius Rabašauskas
Dailininkė Laura Luišaitytė
Kompozitorius Jonas Jurkūnas
Šviesų dailininkas Darius Malinauskas

Vaidina:
Vladimiras Pavlovičius – Vaidas Jočys
Jevgenija Dmitrijevna – Karolina Kontenytė
Marina – Justina Vanžodytė
Aleksejus – Donatas Stakėnas
Sergejus – Jonas Baranauskas
Valera – Mikalojus Urbonas

Baltarusių dramaturgas Pavelas Priažko (g. 1975 m. Minske) – viena labiausiai intriguojančių šiuolaikinės dramaturgijos figūrų. Genijus ir novatorius, provokuojantis ir fiksuojantis, neklausinėjantis ir nesiūlantis atsakymų.
P. Priažko parašė virš trisdešimties pjesių, kurios išverstos į anglų, lenkų, vokiečių, suomių, lietuvių kalbas, pastatytos daugybėje šalių. Pjesės apdovanotos daugybe prizų – tarp jų ir prestižine Rusijoje „Auksine kauke“ (už spektaklį „Puikus gyvenimas“ – Teatr.doc, Maskva, 2010). Paradoksas, bet savo gimtoje Baltarusijoje žiūrovams jis beveik nežinomas.
Pirmąsias savo pjeses P. Priažko parašė 2000-aisiais, tačiau vėliau jų atsisakė ir net uždraudė jas statyti. 2004 m. jo pjesė „Serpantinas“ laimėjo prizą tarptautiniame dramaturgijos konkurse – būtent tada apie Pavlą pradedama vis garsiau kalbėti, kaip apie vieną svarbiausių Naujosios dramos kūrėjų postsovietinėje erdvėje.
Išskirtinis Naujosios dramos atributas – kalbėjimas apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį čia ir dabar. Žmogų, kalbantį šiuolaikine kalba – neretai interneto nususinta, prisodrinta gatvės slengo, sakinių nuotrupomis arba keista „valdiška“ puskalbe, kaip pjesės „Juoda dėžutė“ personažai.
P. Priažko santykis su kalba iš tiesų ypatingas. Jis sugeba, pasitelkdamas preciziškai tikslias remarkas, sudarančias bene pusę pjesės teksto, istoriją papasakoti ne per kalbą, o per judesius, žvilgsnius ir nutylėjimus, pačią kalbą palikdamas tarsi už borto. Ir tai tikslu ir teisinga – realiame gyvenime kalbos kodai yra mažiau svarbūs už tą judesių, gestų ir mimikų choreografiją, kurios dėka ir vyksta tikroji komunikacija. Skaitant pjesę, nepalieka įspūdis, kad studijuoji kažkokio paslaptingo ritualinio šokio aprašymą.
P. Priažko – preciziškai tikslus, o kartu ir beprotiškai drąsus, kartais iki tikro įžūlumo. Jis eksperimentuoja ne tik su kalba, bet ir su forma. Štai jo pjesė „Aš laisvas“ sudaryta iš 535 nuotraukų ir 13 parašų po jomis. O pjesę „Kareivis“ galima drąsiai pacituoti visą – nes tai viso labo du sakiniai: „Kareivis gavo laisvadienį. Kai reikėjo pareiti atgal, jis į kariuomenę nebegrįžo.“ Beje, pjesė buvo pastatyta (Teatr.doc, rež. D. Volkostrelovas, 2011) ir tapo bene trumpiausiu spektakliu pasaulyje – jis truko vos penkias minutes.
„Juoda dėžutė“ (2016) – naujausia P. Priažko pjesė, iki šiol niekur nepastatyta. 2016 m. jaunosios dramaturgijos festivalyje „Liubimovka“ (Maskva, Rusija) vyko pjesės sceniniai skaitymai (rež. M. Ugarovas). Pjesės herojai patenka į savotišką laiko kilpą ir persikelia iš dabarties į savo pačių praeitį – mokyklą internatą. Herojai bando „peržaisti“ savo istoriją – tačiau žaidimas išeina kraupokas, kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.
P. Priažko pjesės – rimtas iššūkis režisieriams. Jo kūrybos šįkart ėmėsi klaipėdietis režisierius Darius Rabašauskas. Klaipėdos dramos teatre D. Rabašauskas iki šiol pastatė penkis spektaklius. Dar aštuonetą kituose teatruose (Valstybinis jaunimo teatras, Kauno mažasis teatras, Klaipėdos pilies teatras). D. Rabašausko režisuotas A. Slapovskio  „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“ (Kauno Mažasis teatras) Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje apdovanotas specialiu prizu už šiuolaikinės dramaturgijos interpretaciją, I. Lausund „Bestuburiada“ (Kauno Mažasis teatras) Alytaus teatrų festivalyje apdovanotas Atradimo prizu, o K. Dragunskajos  „Lunačiarskio lunaparkas“ (Klaipėdos dramos teatras) nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už režisūrą Jaunojo menininko kategorijoje.

Apie spektaklį spaudoje:
Rūta Žukė: „Juoda dėžutė“ sulaukė ir pagyrų, ir negailestingos kritikos (www.ve.lt) 

© Donato RAVAIČIO video