A. Kubaičio nuotrauka
http://durys.diena.lt/wp-content/uploads/2014/09/DURYS-logotipas1.jpg

Prieš kelerius metus po ilgai trukusios rekonstrukcijos duris atvėręs Klaipėdos dramos teatras vis dar intensyviai formuoja savitą kūrybinį veidą, eidamas sudėtingu ieškojimų ir  eksperimentų keliu. Teatro vadovas kartu su kūrybine komanda nuolat ieško naujų, šiuolaikinių, retai Lietuvoje statomų pjesių, kviečia jaunus aktorius bei įdomius ir perspektyvius režisierius. Eksperimentinis kelias yra progresyvus, tačiau kartu ir labai rizikingas, nepatogus, atviras ne tik meniniams atradimams, bet ir klaidoms.

Daugiaprasmė istorija

Naujojo sezono atidarymui skirtą Klaipėdos dramos teatro premjerą „Naktis“, įvykusią spalio 17 ir 18 dienomis, taip pat priskirčiau prie įdomių, tačiau gana rizikingų  eksperimentinių paieškų pavyzdžių.
Kviestinis režisierius Agnius Jankevičius pasirinko itin aktualią  vieno žinomiausių lenkų  rašytojų Andrzejaus Stasiuko (gim.1960 m.) pjesę „Naktis“, kurioje atsispindi Rytų ir Vakarų sankirta, komplikuoti jų tarpusavio santykiai. Įdomu, kad iš pirmo žvilgsnio atrodanti paprasta pjesės istorija yra daugiasluoksnė ir daugiaprasmė, joje galima įžvelgti politinių, ekonominių, bendražmogiškų ir net metafizinių apraiškų. Todėl ją galima analizuoti ir vertinti keliais lygmenimis – realistiniu ir alegoriniu-metaforiniu.
Realistiniu lygmeniu spektaklis primena aštraus siužeto trilerį su mistikos elementais. Jaunas automobilių vagis iš Rytų Europos žūsta, kai jį peršauna vokiečių tautybės juvelyrinės parduotuvės savininkas. Intriga ir pagrindinis konfliktas užsimezga, kai po mirties jauno vaikino širdis nelegaliai išimama ir persodinama  į brandaus amžiaus juvelyro-žudiko krūtinę.
Paradoksali situacija pasiekia aukštą apibendrinimo lygmenį ir iš realistinio lygmens perauga į alegorinį-metaforinį. Slaviška širdis, kuri asocijuojasi su jausmais, meile, atjauta, kraujo cirkuliacija ir apskritai gyvybe, tiesiogine ir perkeltine žodžio prasme tampa donorine ir atitenka sustabarėjusiam, sumaterialėjusiam ir į griežtus gyvenimo rėmus įspraustam piliečiui iš Vakarų Europos. Laukiniai ir baugūs Rytai trumpam atjaunina, pagyvina senstančios ir gerokai išsisėmusios senosios Europos kraujo apytaką bei kitas apmirusias gyvybines funkcijas.

Tarp būties ir nebūties

Spektaklio veiksmas paraleliai vyksta ir realiame, ir metafiziniame pasauliuose. Metafizinio pasaulio vaizdinio dramaturgija ir režisūrinis sprendimas atrodė labiau įtikinami nei pernelyg supaprastintas / suprimityvintas gyvenimiškos tikrovės atspindys.
Jau mirusio, tačiau įstrigusio tarpinėje būsenoje tarp būties ir nebūties automobilio vagies personažą įkūnijęs aktorius Jonas Baranauskas atrodo daug gyvesnis ir gyvybingesnis nei gerokai senstelėjęs, ligų, baimių bei įvairių kompleksų kamuojamas juvelyrinės parduotuvės savininkas (akt. Kęstutis Macijauskas). Gražiai nuaugusio jauno vaikino apnuogintas kūnas su tamsiu spalvikliu pažymėtomis mirtino šūvio ir širdies ploto sritimis tikrai nepriminė atšalusio velionio, tik dar labiau paryškino pagrindinę pjesės temą ir idėją. Sukuriama gana paradoksali  ir  kartu alegorinė situacija, kai miręs personažas „įkvepia“ gyvybę (nors ir ne savo noru), atiduodamas širdį, galima sakyti, gyvam lavonui. Liūdną mirties faktą nuolat žiūrovams primena tik šalta, statiška, niūri ir tamsi laidojimo namų atmosfera ir scenografija (scenogr. Laura Luišaitytė): šarvojimo pakyla, centre kabantis kryžius, pamerktos baltos lelijos, gedinčios ir velionį prisimenančios dvi motinos (akt. Regina Šaltenytė ir Eglė Barauskaitė). Sunkią, slegiančią ir visiškai nefunkcionalią scenografiją „suminkštino“ ir gražiai papildė videomenininko Rimo Sakalausko sukurtos videoprojekcijos.
Viltingai ir prasmingai bendrame spektaklio kontekste suskamba vaikino ir jo Sielos moters asmenyje (akt. Toma Gailiutė) akistata. Sutrikusios Sielos desperatiškos pastangos padėti vaikinui suvokti, kad jis mirė, suteikiant paskutinį šansą dvasiškai apsivalyti prieš paskutinę kelionę į visišką užsimiršimą ir nebūtį, žiūrovus priverčia susimąstyti apie amžinuosius dalykus.

Charakterio paviršiumi

Realaus pasaulio erdvėje epizoduose pasirodantiems personažams sekėsi ne taip gerai ir sklandžiai. Aktoriai Donatas Želvys ir Artūras Lepiochinas, kūrę mirusio vaikino draugelių vagišių vaidmenis, premjeros dieną, atrodo, dar nebuvo įveikę personažų charakterių paieškų fazės. Aktoriai užčiuopė kai kuriuos charakteringus neišsimokslinusių gatvės chuliganų, vagišių bruožus, tačiau neišvengė slydimo charakterio paviršiumi, pigių citatų, nugvelbtų iš kitų spektaklių ar televizijos, punktyriškumo, sceninių štampų. Abu Klaipėdos jaunimo teatro  aktoriai talentingi ir įdomūs jauni kūrėjai, tad prireiks tik laiko, kad jų vaidmenys įgautų daugiau individualių atspalvių ir meninio svorio.
Jų kolegės aktorės Karolinos Kontenytės trumpas, tačiau labai efektingas ir ryškus monologas-rečitalis apie vyrų skriaudžiamos moters dalią šiandienos visuomenėje ne tik įtikino, nustebino, bet ir nepaliko abejingų – publika spontaniškai viduryje veiksmo plojimais padėkojo aktorei už jos temperamentą ir kūrybingumą.