2017-10-24, 08:01 Rūta ŽUKĖ

Klaipėdos dramos teatras pristatė pirmąją 82-ojo sezono premjerą. Spektaklis „Naktis“ pagal žymaus lenkų rašytojo Andžejaus Stasiuko to paties pavadinimo pjesę nepaliko abejingų. Vieni žiūrovai tai vadina puikia politine satyra, kiti mano, jog spektaklį dar reikia smarkiai „pašlifuoti“, kad jis prilygtų kūrinio originalui.

Spektaklio aprašyme teigiama, kad pastaroji, 2005 metais parašyta pjesė yra farsas, kuriame egzistencinis kartėlis persipina su humoru ir jautrumu žmogiškajai būčiai. Pjesės veiksmas vyksta ir Vokietijoje, ir Lenkijoje. Jaunas vagišius iš Rytų Europos žūsta, kai jį peršauna papuošalų parduotuvės savininkas. Po mirties vaikino širdis nelegaliai išimama ir persodinama į juvelyro kūną. Paradoksaliu būdu pjesėje kriminaliniai nutikimai virsta universalia žmogiškosios būties istorija, o įprastiniai kaimynystėje gyvenančių tautų prietarai perauga į vos ne antikinį mitą.

A. Stasiukas „Naktyje“ tiesiogine ir perkeltine prasme stengiasi suvienyti „slavišką širdį ir vokišką protą„, išgyvenimo instinktus ir racionalumą, ieškodamas atviros erdvės, kurioje Rytai ir Vakarai atsikratytų savo baimių ir prietarų, senų ir naujų stereotipų, pajustų ir suprastų vienas kitą.

„Ne visai susidorojo su užduotimi“

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus statytą spektaklį „Naktis“ stebėjusi klaipėdietė teatrologė Jūratė Grigaitienė mano, kad pasirinkta pjesė įdomi ir daugiaplanė, tačiau spektaklio kūrėjams dar reikia gerokai padirbėti, kad „Naktis“ scenoje sužibėtų.

„Pjesė ir iš dalies spektaklis aktualus, atliepiantis šiuolaikinės Europos Sąjungos problemas, kurios yra labai ryškiai parodomos simboliais: ekrane vis matomos ES vėliavos žvaigždės, politiniai valstybių lyderiai. Pjesė įdomi tuo, kad yra nevienareikšmiška, o daugiaplanė. Realistiniu lygmeniu siužetas pasakoja apie jauną automobilių vagį, kurį nušauna juvelyrinės parduotuvės savininkas. Paradoksalu, kad to paties vagies širdis jam ir transplantuojama. Tačiau tą pjesę galima suprasti ir alegoriškai. Sąlygine prasme Rytai yra donoras pasenusiam Vakarų pasauliui. Dėl to pjesė man ir buvo tokia įdomi. Tačiau režisierius ne visai susidorojo su šia nelengva užduotimi“, – teigė J. Grigaitienė.

J. Grigaitienės manymu, dar reiktų tobulinti spektaklio pradžią ir būtinai pabaigą, kurią ji vadino perdėm tiesmuka. „Tai man netgi priminė labai žemo lygio seniau žinomos grupės „Agit Brigada“ numerį ir ši scena kaip šaukštas deguto sugadino statinę medaus“, – sakė teatrologė.

Spektaklyje „Naktis“, anot jos, naudojama daug nereikalingų citatų, kurios taip pat apkartino spektaklį. „Nevykusi ir netgi nereikalinga esą ir režisieriaus improvizacija. Labai tiesmukai, netgi primygtinai rodoma politinė situacija, kuri ir taip aiški. Sviestas sviestuotas. Juk žiūrovas nėra toks kvailas, kad jam reiktų pirštu baksnoti. Pati pjesė yra tikrai įdomi ir daugiaprasmė, taigi gerokai sutvarkius spektaklį, manau, teatro repertuare jis tikrai galėtų būti“, – teigė pašnekovė.

Kokie pliusai? Teatrologei patiko nušauto automobilių vagies ir jo sielos pokalbis, konfliktas. Tai esą darsyk priminė, jog mirtis sulygina visus socialinius sluoksnius. Spektaklyje sublizgėjo jaunoji aktorė Karolina Kontenytė, vaidinusi paleistuvę, neblogai ji vertina ir Kastyčio Macijausko pasirodymą.

Nors teatrologei neužkliuvo taip dažnai scenoje girdimi keiksmažodžiai, tačiau erzino antraeilių personažų transliuojamas vulgarumas, pasikartojantys staigūs, agresyvūs akordai ir lelijos, kurios sceną „puošė“ per visą spektaklį.

Apskritai teatrologė J. Grigaitienė mano, kad Klaipėdos dramos teatras šiandien eina ieškojimų keliu. „Renkasi nelabai žinomas, naujas pjeses. Gal ir gerai, tačiau rizikinga. Gal tarp tų šiuolaikinių pjesių galėtų atsirasti ir viena kita laiko patikrinta, klasikinė pjesė?“ – teiravosi ji.

Politinė satyra

Tačiau kiti pakalbinti žiūrovai premjeriniam spektakliui turėjo daugiau pagyrų nei kritikos.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė spektaklį vadino puikia politine satyra ir mūsų gyvenimo atspindžiu. „Po spektaklio supranti, kad Rytai vis dar nesupranta Vakarų, o Vakarai – Rytų. Regis, Vakarai vis dar bijo mūsų, o mes kartais dar nedrąsiai žvelgiame į tą pusę, nors ir daugelis ten išvažiavo. Parodytos ir kitos aktualijos – pabėgėlių problema“, – įspūdžiais po spektaklio dalinosi ji.

J. Beniušytei taip pat įstrigo spektaklyje pasakyta mintis, jog mums niekada nepavyksta pasisotinti – esą mums visada kažko trūksta, visuomet jaučiamės alkani.

„Man patiko spektaklis. Puiki pjesė. Aišku, pasikartojantys garsūs akordai vertė krūpčioti ir prikaustė dėmesį. Jei kartais ir norėjosi pasnausti, visus miegus išblaškydavo ausį rėžiantis „Bum!„, – juokėsi pašnekovė.

Tarptautinio verslo žurnalo „Jūra. Mope. Sea“ leidėja Zita Tallat-Kelpšaitė juokėsi: „Smagus ir labai aktualus spektaklis. Farsas pagal visus kanonus. Reikia nustoti verkti – verčiau pažvelkime į viską su humoru.“

Pašnekovei taip pat patiko scenografija, garso takelis. „Tai – labai inovatoriškas spektaklis, kuriame derėjo įdomūs sprendimai“, – teigė ji.

Vis dėlto šiandien tokios priešpriešos, regėtos spektaklyje, tarp Rytų ir Vakarų, pašnekovė teigė nematanti. „Nematau ir pati nekuriu tokios priešpriešos. Mano, kaip leidėjos, tikslas yra, atvirkščiai, jungti kultūras, tradicijas, politiką ir kitus dalykus“, – teigė Z. Tallat-Kelpšaitė.

Inžinierius statybininkas, Klaipėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas teigė, jog jam spektaklis paliko gerą įspūdį, tačiau kai kurios dalys jam pasirodė nelogiškos: „Nesupratau, kodėl spektaklyje kalbėta apie karą Ukrainoje. Juk pjesė parašyta prieš dešimtmetį, kai įvykiai ten dar nebuvo prasidėję. Ar tai buvo režisieriaus improvizacija?“

Sarkazmas nukelia į mokyklą

Po spektaklio pakalbintas klaipėdietis Henrikas ilgokai mąstė, ar minėta tema vis dar aktuali – juk pjesė buvo parašyta prieš dešimtmetį. „Kai kuriuos epizodus aš gal ir per senas vertinti, bet apskritai spektaklis gyvenimiškas“, – teigė jis.

Kartu su ponu Henriku spektaklį stebėjusi Daiva teigė, jog mintys po premjeros – kontraversiškos: „Ko gero, reikia laiko, kad viskas susigulėtų. Bet kažką viduje tikrai sujudino.“

„Iš tikrųjų buvo labai įdomu. Spektaklyje pateiktos aktualios idėjos. Žinoma, tai juk teatras, tad buvo ir nemažai hiperbolės“, – teigė Aleksandra.

Lauke po spektaklio dar stoviniavusių žiūrovų grupelė juokėsi, kad spektaklyje „įkąsta visiems – net ir krišnaitams.“

Pašnekovams patiko aktorių vaidyba, šiuolaikiškas pastatymas, tačiau erzino garsai ir trūko aktorių laisvumo. Labiausiai jiems įsirėžė Karolinos Kontenytės įkūnyta paleistuvės rolė.

„Vis dėlto kai kur per daug hiperbolės: arba visai balta, arba juoda. Taip juk nebūna. Spektaklį dar reiktų apšlifuoti. Manau, kad ir nuo „budulių“ atitolome“, – kalbėjo viena iš spektaklio žiūrovių.

„Man šiek tiek priminė filmo „12 kėdžių“ sceną, kurioje chaotiškai statomas spektaklis. Toks balaganas primena ir kai kurias šio spektaklio scenas“, – juokėsi kita.

Mokyklinukė Patricija sakė, jog Rytų ir Vakarų priešprieša, sarkazmas jai pažįstama iš mokyklos. „Daugelis mano klasiokų šaiposi iš Vokietijos ir ją vadina „Deutschland, Deutschland!“ – dalinosi patirtimi ji.