Viktorija Vitkauskaitė, IQ, 2018 04 03

Kol Saulius Šaltenis nuo lietuviškos žiemos slėpėsi Europos pietuose, jo romanas „Kalės vaikai“ iš knygų lentynų irgi leidosi į kelionę. Režisierius Eimuntas Nekrošius Klaipėdos dramos teatre pagal šį kūrinį pastatė spektaklį. Apie ką tik įvykusią premjerą ir ją gaubiančius kūrybos kontekstus su rašytoju susirašinėjo IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– „Kalės vaikus“ aptikau vienos bibliotekos vaikų literatūros skyriuje. Kaip manote, ar šiame fakte glūdi išankstinė nuostata, kad, jei tekste paliečiamos Kristijono Donelaičio, Martyno Mažvydo, Antano Strazdo biografijos, tai reikia jį priskirti mokyklinei literatūros programai ir palikti skaityti vien moksleiviams?

Malonu girdėt, kad atradot mano knygą bibliotekoje ir dar tokioje garbingoje – vaikų literatūros lentynoje – sveiką ir gyvą. Nes nėra liūdnesnio vaizdo, kai pats rašytojas, rodos, kadaise toks didelis ir sau svarbus, vis dar kruta gyvas, o jo kūdikiai – tie raštų tomų tomai – jau mirę – niekam nereikalingi, beviltiškai pasenę ir nepaskaitomi. Ir, o siaube, gal net dar guli kur nors išmesti makulatūros krūvoje, kurią ryja alkana Grigiškių popieriaus fabriko gerklė ir išspjauna baltą kaip sniegas visuomenei tokį naudingą tualetinį popierių. Žinoma, „Kalės vaikai“ – ne koks biografinis romanas. Paskatino jį parašyt labai asmeniški ryškūs įspūdžiai: sovietų kariuomenėj, kur turėjau stringančia mechanine skaičiavimo mašinėle apskaičiuoti grėsmingų raketų su branduolinėmis ir cheminėmis galvutėmis trajektorijas, kareiviavau kaip tik buvusioje Prūsijoje, Gumbinėje. Gal 1965 m. užklydau į Tolminkiemį, į K. Donelaičio parapiją. Prisimenu apgriuvusią jo bažnytėlę, saulę, vėją, išnešiojantį po apylinkes plyšaujančias iš garsiakalbio ant stulpo rusiškas su pasispygavimais daineles, palaidus šunelius, slankiojančius tarp lyg negyvų, kur pakliuvo išgriuvusių, nusigėrusių žmonių – naujųjų senosios baltų žemės kolonistų, pakeitusių be gailesčio nušluotus vokiečius. Pataikiau, matyt, atsirasti K. Donelaičio Tolminkiemyje algų mokėjimo dieną. Tas istorinių katastrofų, geliantis tautos išnykimo pojūtis ir nepaliko manęs kelis dešimtmečius rašant „Kalės vaikus“.

– Jūs pats rašėte romano inscenizaciją spektakliui. Ką autoriui po tiek metų reiškia sėsti prie savo kūrinio ir pritaikyti jį kitai meno formai – teatrui?

Paprastai parašau knygą ir iš karto lyg pamirštu ją, kaip su suaugusiais vaikais atsisveikinu. Po tiek metų turėjau prisėst ir perskaityt „Kalės vaikus“ – kiek neramu buvo, bet, ačiū Dievui, mano jautriai meninei uoslei visai dar gerokai nauji ir nepašvinkę pasirodė mano paties vietom primiršti romano puslapiai. Taigi teliko paprastesnis darbas: sugalvoti, kaip „Kalės vaikus“ išverst į teatro dramaturgijos kalbą. Mąstau vaizdais, metaforomis, regėjimais, tai gal, galvoju, esu kaip tik tinkamas kinui ir teatrui? Arūnas Žebriūnas prieš mirtį, rodos, per televiziją kalbėjo, kad jam aš geriausias Lietuvos dramaturgas. Ir paskui dar „Vingio“ kino teatre, kur rado jėgų atvykti lyg jau paskutiniam atsisveikinimui su visais, paprašė manęs prisėst, ir tada gražiai pasikalbėjom apie Dievo ir žmogaus dramaturgijas, ir dar gražiau patylėjom. Sovietų laikais „Kalės vaikus“ rašydamas kalbėjau apie tai, kas man skauda.

– E. Nekrošiaus ir jūsų kūryba scenoje nėra susitikusi nuo „Duokiškio baladžių“. Ar galima palyginti bendrą jūsų abiejų darbą tada, prieš keturis dešimtmečius, ir dabar?

Žinoma, jaunystėje smagu būdavo stebėt repeticijas – veiksmas, vykstantis scenoje ar filmavimo aikštelėj su gyvais žmonėmis, įdomesnis, žaismingesnis nei sėdėjimas vienatvėj prie popieriaus lapo. Jeigu reikia, jeigu režisierius pakviečia, visados mielai, kuo galiu, padedu. Bet dabar buvau toli nuo teatro, nuo žmonių, tuščioj Atlanto vandenyno pakrantėj. Tik kelioms dienoms atvykau į spektaklio premjerą. Scenoj, matau, padangėje kabo plika graži šaka ir lyg netyčia per klaidą įžūli fabrikinė bjauri pailga gyvsidabrio lempa. Bet kai ta lempa finale dangui dundant ir griaudžiant mirksi, krūpčioja – supranti, kaip viskas stipru. Kas paprasta (ne prasta) ir yra prasminga. Sakiau E. Nekrošiui po premjeros: „Nu, Eimi, tu ir chuliganas… Nustebinai.“ Žinoma, jis meistras, ne išstenėtas kaip kiti – iš prigimties, ne iš mokslų režisierius. Kaip iš gaivalingo Antano Baranausko, anot Sigito Gedos, galima priskaldyt daug poetų – ir labiau saloninį Maironį, ir kitus, taip ir iš E. Nekrošiaus… Bet gal nesakysiu, kiek ir kokių režisierių.

– Romaną „Kalės vaikai“ rašėte 1972–1988 m., knyga buvo publikuota 1990-aisiais. Per tuos keliolika metų Lietuva išgyveno esminius pokyčius, kuriuose ir jūs aktyviai dalyvavote. Kaip to meto įvykiai ir jūsų paties veikla veikė šios knygos rašymo procesą?

Sovietų laikais „Kalės vaikus“ rašydamas kalbėjau apie tai, kas man skauda. Man rūpėjo (ir dabar teberūpi) nuolatinis tautų judėjimas, susidūrimai, išnykimo pavojus. Juk, pamenu, tada labai žeidė vis labiau įsigalinti rusiška šneka valdiškose įstaigose, atminties naikinimas, paveldo niokojimas. Tarkim, gelbėdami kokį istorinį Vilniaus grindinį rašome komunistų vadams raštus, o mums, grupelei lietuvių inteligentų, žvalus kaip eršketas drebučiuose instruktorius CK rūmuose net nesidrovi rodyti jau tik rusiškai rašytus raštus ir aiškinti, kad taip, rusiškai, girdi, patogiau, nereikia versti. Be abejo, kaip kadaise žydai svajojo apie nekenčiamos Babelės griūtį, taip su Grigorijumi Kanovičiumi, labiau nei aš pesimistišku, Antakalnio pušynuose aptarinėdavom sovietų imperijos degradavimą ir neišvengiamą galą.

– Romano laikotarpis nėra įvardytas, nors jį nutuokti leidžia klebono Kristijono personažas. Tačiau ir šiandien skaitant esminės mintys, veikėjų motyvacija skamba visiškai aktualiai, lyg tai būtų alegorija apie šiandienę Lietuvą. Sakyčiau, „Kalės vaikai“ kartu yra tarsi lietuviško mentaliteto skerspjūvis (pavyzdžiui, „O svetimas visados įtartinas, svetimas visados kaip ir kaltas…“ ir t. t.) Kokių jums minčių kilo vėl sėdus prie šio teksto?

Po tiek metų mintys gal kitokios, bet iš esmės panašios. Kai į mano namus užklysdavo koks Romualdas Granauskas, Juozas Aputis ar S. Geda, užsisėdėdavom iki ryto, ir, galvoju dabar, apie ką ginčydavomės? Įstrigo atmintyje vienas pokalbis, kai staiga susimąstėm, o ką gi rašysim, kai laikai pasikeis. Kai būsim laisvi, kai išnyks cenzūra? Ir priėjom išvadą, kad, jei nemeluojam sau, tai iš esmės rašysim tą patį, ką dabar rašome.

– Ar yra jūsų kūrinių, kurie neatlaikė arba ne visai atlaikė laiko išbandymą?

Negalvoju apie tai, laikas teisingas, laikas viskuo pasirūpins, numarins vienus tekstus, pavers lyg pernykšte pievos žole, kitus, žiūrėk, ims ir paliks ilgai ir gražiai žydėti. Žinoma, gal yra kūrinių, kuriais lyg ir neabejoju ir pasitikiu. Kas ateina į galvą? Tarkim, novelė „Amžinai žaliuojantis klevas“: pamenu, per naktį ją rašiau, nes kitą dieną turėjau dalyvauti trumpos novelės vakare. Kai ją skaičiau, Lolos, mano gyvenimo moters, didelės akys truputį įstabiai sudrėko ir padūmavo. O Lola, nepamirštamas, niekada nemeluojantis ir teisingas lakmuso popierėli! Taigi aš drįstu kukliai galvoti, kad gal daugiausia vilčių išlikti turės tokie sudrėkę, tokiu širdingu būdu patikrinti mano rašiniai. Man tik septyniasdešimt vieni metai, ir prieš akis tikriausiai saulėtas ir kaip niekados kūrybingas gyvenimas.

– Viename interviu prisipažinote: „Kartais, apsimetęs kokiu nors Jonu iš Pabradės, nežinia kodėl skambinu į kokią šeštadieninę psichologinę laidą ir aiškinu kokiems nors vienišiams, sutrikusiems, nestabiliems, nesaugiems ar senstantiems klausytojams (o pats į ką panašus?), kad moterims raukšlės ne pasaulio pabaiga, kad iš tikrųjų mūsų padėtis ne tik kad ne tragiška, bet beveik puiki, kad esam, žinoma, dulkės, bet užtat kokios?.. Nepaprastos, auksinės, dieviškos… Kad reikia gyventi narsiai ir panašiai.“ Ar vis dar praktikuojate tokius skambučius? Dėl ko jų atsiranda – iš noro pasidalyti, paguosti, užjausti ar vis dėlto labiau iš sveiko chuliganizmo, noro pažaisti?

Tai buvo seniai, kaime netyčia užgirdau, kaip per radiją dvi psichologės entuziastingai kažką aiškina pavargusiems klausytojams. Man patiko jų balsai, jos man atrodė tokios doros ir labai teisingos, o jų klausytojai tokie nelaimingi – ir aš todėl tik norėjau be jokio sveiko chuliganizmo truputį joms padėt, pagyvint jų laidą. Vienos pavardė, rodos, buvo Griškonytė. Žinoma, esam dulkės, silpni, bet ir dabar galiu pakartot ir tuo tikiu, kad vis dėlto esam auksinės dulkės, jei turim sielą. Kai mane du tokie labai skirtingi ir dėl to kiek juokingi žmonės Arvydas Juozaitis ir Saulius Stoma pakvietė leisti „Šiaurės Atėnų“ laikraštį, A. Juozaitis surašė tokį „Šiaurės Atėnų“ manifestą, į kurį įterpiau vieną savo sakinį: žmogus, rodos parašiau, yra Dievo kibirkštis, gimęs meilei ir laisvei… Dabar prie visų tų kibirkščių, prie laisvės, meilės įterpčiau ir kūrybą. Nes juk ir laisvė, ir meilė yra nesiliaujanti kūryba. Be aistringos kūrybos viskas išsigimsta – ir laisvė, ir meilė.

Skaitykite daugiau: https://naujienos.alfa.lt/leidinys/iq/s-saltenis-laisve-nesiliaujanti-kuryba/