DURYS-logotipas1

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad apie naujausią Klaipėdos dramos premjerą „Pašaliniams draudžiama“, kurią režisavo vienas garsiausių Lietuvos režisierių Oskaras Koršunovas, tenka rašyti po ilgokos, beveik mėnesio pertraukos. Pirmieji įspūdžiai tarsi spalvos akvarelėje jau išbluko ir išsiliejo, nepalikdami aiškių kontūrų. Tačiau išliko esminiai akcentai ir ryškiausi epizodai, kurie vis iškyla prieš akis, persekioja, neduoda ramybės, verčia mąstyti ir permąstyti kai kuriuos dalykus vis iš naujo.

Palietė visus

Recenziją rašant sausio 13-osios išvakarėse, spektaklio mintys pynėsi su kruvinais įvykiais lygiai prieš 26 metus, kai buvo apginta Lietuvos laisvė, pareikalavusi žmonių aukų. Klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesė „Pašaliniams draudžiama“ prasideda būtent pirmaisiais metais po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje, kalba apie prarastąją kartą, kuri gimė ir subrendo sovietiniais metais, vėliau aktyviai dalyvavo Sąjūdžio judėjime ir mitinguose, tikėdama šviesesniu rytojumi. Istorinis lūžis atnešė ne tik ilgai lauktą laisvę, bet ir nemažai pokyčių politiniame, socialiniame, ekonominiame bei kultūriniame šalies gyvenime. Ne visi spėjo ir sugebėjo taip greitai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Spektaklio režisierius O.Koršunovas viename interviu sakė, kad po Dainuojančios revoliucijos buvo daug lūkesčių ir vilties, kad štai visuomenė taps dvasingesnė. Bet įvyko priešingai – atėjo laukinis kapitalizmas, kuris išvirto į vartotojišką visuomenę, kultūrą, kurioje dabar gyvename. Būtent tada jautresni, dvasingesni žmonės, humanitarai, netapę reketininkais, tapo pašaliniais. Pašaline tapo ir kultūra, tokia ji išliko iki dabar.  Sistema palietė visus – kai kas prisitaikė, kai kas palūžęs prasigėrė ir degradavo, kai kas tyliai pasitraukė į pogrindį ir tapo pašaliniais žmonėmis.

Bene geriausiai pašalinio žmogaus-kūrėjo įvaizdį spektaklyje įprasmino Fotografas (akt. Mikalojus Urbonas). Apie jo beveik pogrindinę fotolaboratoriją žino net ne visi redakcijos, kurioje vyksta veiksmas, darbuotojai. Ryškia raudona šviesa apšviesta nedidelė patalpa tampa žmogiškumo oazė, kurioje dvasinę ramybę atranda laukinio kapitalizmo žaidimo taisyklių laiku nesupratę, nepritapę, pašaliniai žmonės, dažniausiai menininkai ir / ar kiti vieniši keistuoliai. Svarbu ir tai, kad dramaturgo, o ir manosios kartos žmonės pažinojo realų tragiško likimo Fotografą iš didžiosios raidės, tikrą klaipėdietį Raimundą Urboną. Ar ne jo prototipą spektaklyje įkūnijo fotomenininko sūnus Mikalojus? Tai jaudina, nepalieka abejingų… Tiesa, tik tuo atveju, kai žinai kontekstą. Kitiems žiūrovams tai tiesiog išgalvotas personažas su kolegomis paslapčia išmaukiantis po nedidelį šlakelį „fiksatoriaus“ iš simbolinės taurelės užsimiršimui. Fotolaboratorija – kartu ir metafizinė erdvė, kurioje išgėrus stebuklingai veikiančio skysčio prasideda keisti, beveik paranormalūs reiškiniai: veikėjai netikėtai griūna ant grindų, raitosi tarsi epilepsijos traukulių tampomi, mato įvairius regėjimus, košmarus ar ateities vizijas.

Trapi distancija

Pašaliniu žmogumi jaučiasi ir spektaklio protagonistas Poetas, kurio vaidmenį sukūrė jaunas ir labai perspektyvus Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas. Simbolinė Poeto figūra ir (galima spėti) dramaturgo Gintaro Grajausko alter ego keliauja laiku per gerai atpažįstamas situacijas, susiduria su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, mėgindami suprasti savo paskirtį pasaulyje. Puikiai suvokdamas savo egzistencijos tragikomiškumą, Poetas siekia būti autentiškas ir labai originalus, tačiau, atrodo, pamažu ima prisitaikyti prie sistemos ir virsta vienu iš personažų, patirdamas smūgį po smūgio. Poeto palyda padidintomis galvomis-muliažais, apsirengusi tai raudonais, tai geltonais, tai žaliais kombinezonais, į sceną įvažiuoja vaikiška mašinėle ir primena vaikų pamėgto animacinio filmo „Teletabiai” herojus (akt. Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius). Galbūt tai – išsigimusios visuomenės simboliai, Poeto vidinės šmėklos, košmaras ar sapnas, iš kurio norisi greičiau pabusti.

Pritarčiau oponentams, kad Poeto siužetinė linija galėtų būti stipresnė. Labiausiai trūksta pagrindinio spektaklio herojaus priešistorijos. Viena gauta neapibrėžto solidumo premija dar nėra įtikinantis įrodymas, jog būtent jis ir yra itin talentingas, bet visuomenės nesuprastas  menininkas. Galbūt pernelyg maža ir trapi distancija, skirianti autorių ir jo kuriamą personažą. Gerai, kad jaunojo Poeto liniją sustiprina ir gražiai papildo kone mistiškas Bitininkas (akt. Darius Meškauskas), praeityje buvęs poetas. Emocionaliai stipriai nuskamba Bitininko vokalinis solo numeris. Panašu, kad tai Poeto ateities projekcija / įsivaizdavimas, kuo taps kūrėjas, senatvėje jau nurimęs, užgniaužęs savo menines ambicijas ir žmogiškąjį ego bei atradęs visus atsakymus į jaunystėje kamavusius egzistencinius klausimus. Bitininkas tarsi angelas sargas ar šviesioji Poeto sielos pusė, sudėtingais gyvenimo momentais padedanti sutramdyti įsišėlusias aistras ir suteikianti šviesos bei vilties gyventi ir kurti toliau. Per Poeto personažą įprasminama daugelio kūrėjų dvasinė krizė, prasidėjusi po 1990 metų, kai kardinaliai pasikeitė žmonių mąstymas, prioritetai, vertybės. Kai kam pjesė atrodo ne itin išbaigta, o kai kurių personažų charakteriai neišrašyti / nubrėžti punktyrine linija. Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Tačiau man brangi asmeninė autoriaus patirtis, jaudina iki skausmo pažįstamos bei atpažįstamos uostamiesčio vietos ir atmosfera, jūra ir molas Melnragėje, roko grupės  „Kontrabanda“ muzika ir kiti išskirtinai klaipėdietiški motyvai.

Su meile ir aistra

Senokai mačiau su tokia meile, aistra ir atsidavimu scenoje veikiančius aktorius. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas viename interviu pripažino, kad šiandien moderniai rekonstruotame Klaipėdos dramos teatre šeimininkauja nauja, labai įdomi ir išskirtinai darbšti aktorių karta. Net ir nedideliuose epizoduose pasirodantys aktoriai dirba entuziastingai, užsidegę, negailėdami jėgų. Pavyzdžiui, kokie spalvingi scenoje atrodo valdžia ir gyvenimu nusivylę įvairių socialinių sluoksnių atstovai – darbo biržos lankytojai, laukiantys eilėje ne darbo, o dar vienos pašalpos. Trumpučius aktorinius skečus, žaižaruojančius ironija ir humoru, atliko aktoriai Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys ir Lina Krušnaitė.

Smagiai nuteikė redakcijos skelbimų skyriaus darbuotojų Marytės (akt. Sigutė Gaudušytė) ir Onutės  (akt. Renata Idzelytė) duetas, kai jos vienbalsiai, įsijautusios  iki ašarų  aptarinėja naujausią muilo operos seriją. Ryški, temperamentinga, dalykiška ir kartu gundanti Valdininkė, kurią sukūrė aktorė Eglė Jackaitė. Šiame spektaklyje matome tiesiog neatpažįstamai pasikeitusią dramatinio plano aktorę Eglę Barauskaitę. Jos sukurta griežta, disciplinuota redaktoriaus Pavaduotoja, kurios bijo visi, įstengia viešai nusimauti kelnaites, kad tik išsaugotų savo kėdę ir įtiktų naujajai redakcijos valdžiai. Sulaukusi malonės iš aukščiau, ji vėl meistriškai žongliruoja aštriu pieštuku (žurnalisto plunksna) tarsi šaltuoju ginklu ir nurodinėja pavaldiniams naujas aktualias laikraščio temas bei antraštes, kuriose  būtinai turi dominuoti smurtas, šiuolaikinių žvaigždžių gyvenimo aktualijos (ką valgo, su kuo miega, kaip rengiasi) ir pramogos. Pavaduotojai puikiai tiko karnavalinė margaspalvėmis plunksnomis papuošta indėnų kaukė, labai primenanti kitą G.Grajausko pjesę „Rezervatas“. Nežinia, ar tai atsitiktinai, ar sąmoningai parinkta detalė, tačiau daug pasakanti ir papildanti pagrindinę temą. Įdomiai atskleistas sovietinio kirpimo laikraščio Redaktoriaus tipažas (akt. Rimantas Pelakauskas), kuris, naiviai patikėjęs naujosios kartos viešųjų ryšių specialistų saldžiais pažadais, nukirto šaką, ant kurios pats daug metų sėdėjo.

Dramatizmo gaidelės

Scenos labai dinamiškos ir komiškos, tačiau šiame spektaklio ir kartu gyvenimo karnavale juntama nemažai dramatizmo gaidelių. Anokia čia laisvė ir demokratija, jei kiekvieną dieną reikia šokti (kone striptizą) pagal naujosios kartos visagalio Vadybininko, išradingai manipuliuojančio pinigais, retorika ir žmonių likimais, dūdelę. Energingasis Vadybininkas (akt. Arnoldas Eisimantas) pašokdina ne tik savo pavaldinius scenoje, bet ir žiūrovus salėje. Po smagios karnavalinės nakties redakcijos darbuotojai atsibudo pasikeitę. Sukrėtimas nuplėšė kaukes ir atskleidė tikruosius žmonių veidus.

Dar savo vietos neatrado ir šiek tiek bendrame spektaklio kontekste disonuoja Valytoja / mylimoji / atstumtoji (akt. Justina Vanžodytė). Šis personažas tarsi įstrigęs tarpinėje būsenoje tarp realaus ir iracionalaus pasaulių. Redakcijos patalpas valanti jauna daili mergina kartu yra simbolinė figūra, švarinanti žmonių sielas. Poetą (o gal tik jo kūrybą?) beviltiškai įsimylėjusi ir taurinančia meno galia įtikėjusi Valytoja neatlaiko gyvenimo jai siunčiamų išbandymų ir nusižudo ant Klaipėdos simboliu ir spektaklio scenografijos vaizdiniu (scenografė Giedrė Brazytė) tapusio molo Melnragėje. Personažas dramaturginiu požiūriu įdomus, tačiau neišbaigtas. Kulminacinius taškus sustiprina ir dar daugiau unikalaus autentiškumo į bendrą spektaklio audinį įneša „čia ir dabar” grojanti uostamiesčio roko grupė „Kontrabanda“, kompozitoriaus Antano Jasenkos specialiai sukurta muzika bei aktorių „gyvai” atliekamos dainos.

Po premjeros išgirdau vieno žiūrovo kandžią repliką, esą spektaklis primena agitbrigados pasirodymą. Tuomet pagalvojau – ar mūsų gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai, kova už išlikimą kiekvieną mielą dieną šiandien neprimena paviršutiniško karnavalo, tragikomiškos TV laidos, šou su epizodais, kurių pavadinimai galėtų skambėti taip: privatizacija – prichvatizacija, žiniasklaidos striptizas, Seimo narių cirkas?..

Atmintyje išliko spektaklio vaizdinys – videoprojekcijoje matyti Teatro aikštė, Anikės skulptūra po stikliniu gaubtu, krenta sniegas, šviečia užrašas KLAIPĖDA… Ir Vadybininko reakcija, pamačius šį vaizdą: kas čia per… pypt, pypt, pypt… Viską nuimti… (akimirką pagalvojęs), o sniegą… sniegą – palikti! Pamąstyti yra apie ką…

Kultūros ir meno žurnalas DURYS, 2017 sausis, Nr. 1(37)