Gediminas Pilaitis  2017-07-05 20:40

Lietuvos kultūros sostinės vėliavą iškėlusi Klaipėda tampa itin patraukli teatro gerbėjams. Greitai uostamiestyje uždangą pakels tarptautinis gatvės teatrų sambūris „Šermukšnis“, o žiūrovai dar aptarinėja kitą čia ką tik nubangavusį spalvingą  kultūros renginį – pirmąjį tarptautinį profesionalių teatro kūrėjų festivalį „TheAtrium“. Apie jį pasakoja Klaipėdos valstybinio dramos teatro vadovas Tomas Juočys.

– Klaipėda garsėja  Jūros šventėmis, džiazo muzikos fiestomis, tačiau profesionalių teatrų festivalių čia niekada nebuvo. Kodėl sumanėte pratęsti sezoną – organizuoti ne bet kokį, o tarptautinį teatro kūrėjų forumą – festivalį „TheAtrium“ ?

– Apie tai pradėjome galvoti iškart po to, kai grįžome į rekonstruotas Klaipėdos valstybinio dramos teatro patalpas. Nuodėmė ir režisieriams, ir aktoriams neišnaudoti  naujų scenos galimybių. Tarytum stebuklingas paukštis Feniksas iš pelenų pakilęs uostamiesčio dramos teatras dabar yra vienas moderniausių ne tik Lietuvoje, bet Baltijos šalyse.

Puoselėjome ir kitą tikslą –  įsilieti į tarptautinį teatrų kontekstą, supažindinti  vietinę publika su šiuolaikiškais kitų Europos šalių spektakliais. Džiaugiuosi, kad nesudvejojome, nors organizuojant tokį festivalį pasitaikė ir sunkių akimirkų, būta įtampos, neapibrėžtumo dėl  finansavimo. Visa tai jau praeityje – sutelktomis jėgomis visas problemas pavyko įveikti.

– Per tris savaites  „TheAtrium“ scenose vieną po kito pristatėte 25 garsiausių Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Didžiosios Britanijos teatrų ir kūrėjų grupių spektaklius. Kaip naujokams tai – nemenkas krūvis, netgi savotiškas iššūkis.

– Teko verstis vien tik savo jėgomis – net kelis kartus prašėme valstybės paramos, bet  negavome. Smagu, kad mūsų intencijas suprato ir pagalbos ranką ištiesė Klaipėdos valdžia, atsirado ir daugiau geranoškis nusiteikusių rėmėjų. Dar viena sėkmės priežastis –  festivalio vadybininkų komanda, visos teatro techninės tarnybos dirbo tiksliai kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas – viršvalandžių  niekas neskaičiavo. Mums visiems tai buvo tiesiog garbės reikalas.

Specialiai nekvietėme jokių  konsultantų iš šalies, nors jie mums ir siūlė savo paslaugas nesteigėme  viešųjų įstaigų – norėjome viską daryti patys, įgyti organizacinių įgūdžių, mokytis pirmiausiai iš savo, o ne iš svetimų klaidų. Tik tada atsiranda patirtis.  Visus labiausiai uždegė idėja, kad tarptautiniai teatrų festivaliai gali vykti ne tik sostinėje, bet ir Klaipėdoje.

– Kokią žinią žiūrovams skelbia klaipėdietiško teatrų festivalio pavadinimas „TheAtrium“ ?

– Lotynų kilmės žodis „atrium“ – svarbiausioji senovės romėnų gyvenamojo namo patalpa centre, apšviečiama iš viršaus. Atriume vykdavo reikšmingiausi pokalbiai ir susitikimai. Šiuolaikinėje architektūroje taip vadinama stikliniu stogu dengta erdvė pastato centre. Beje, tokia detalė yra ir XIX amžiaus viduryje statytame istoriniame Klaipėdos dramos teatre.

Festivalio nespraudėmei į  kažkokius rėmus, svarbiausi kriterijai – ne formatas, o spektaklių novatoriškumas, reginio kokybė. Žiūrovai išvydo šuolaikiškų spektaklių, performansų, poeziją, muziką, šokius jungiančių pasirodymų, net liaudiškų dainų spektaklių. Skambiu finaliniu akcentu tapo legendinės Didžiosios Britanijos grupės „Tiger Lillies“ koncertas, kuriame persipinė postpankas, kabaretas, vodevilis, gatvės cirkas, sentimentai, juodasis anglų jumoras ir cinizmas.

– Kokie festivalio „TheAtrium“ spektakliai, performansai labiausiai sujaudino žiūrovus ?

– Jau galiu džiaugtis, jog pirmasis blynas neprisvilo – visi bilietai buvo išgraibstyti.  Kai kuriuos festivalinius spektaklius stebėjo smalsūs žiūrovai , atvykę  iš kitų Lietuvos  miestų, net užsienio šalių. Manau, tai yra pats geriausias įvertinimas ir atsakymas skeptikams, abejojusiems, ar toks festivalis Klaipėdoje gali įvykti, ar jis apskritai čia yra kam nors reikalingas.

Festivalio programos favoritų Lenkijos „Nowy teatr“ , Estijos „Teatr NO99, Liepojos dramos, Lietuvos nacionalinio, Oskaro Koršunovo, Klaipėdos dramos teatrų pastatymai, regis, vienaip ar kitaip atspindėjo tai, kuo dabar alsuoja ir kokius signalus visuomenei siunčia šiuolaikinio teatro kūrėjai. Festivalinių pastatymų spektras buvo gana margas, netgi intriguojantis.

– Kur jau nebus, juk Talino teatro NO99 aktoriai  gličiame scenos  purvyne braidžiojo, stumdėsi, rangėsi kaip vikšrai. Silpnesnių nervų žiūrovams turbūt nebuvo lengva žiūrėti į  personažus, kurie atrodė kaip išlindę iš atmatų duobės. Kai kurie  vyrai spektaklio pabaigoje lyg niekur nieko nusilenkė publikai visiškai apsinuoginę. Kaip vertinate tokias šėliones ?

–  Ne man vienam patiko šis spektaklis – niekas nepakilo, neišėjo iš salės. Argi neįdomu stebėti, kokioms kančioms aktorių kūnus ir sielas pasmerkia teatro NO99  įkūrėjas ir vadovas Tiitas Ojasookas ? Scenoje jo auklėtiniai  visuomet  vaidina lyg paskutinįjį kartą. Taip buvo ir šį kartą – estų pastatyme  vaizdžiai atskleidžiama sutrikusi žmonijos evoliucijos raida, kai  jau nebelieka to plonyčio kultūros sluoksnio ir dvasingumo, kai visur dominuoja tik gašlūs, purvini ir gyvuliški instinktai.

Garsųjį spektaklį „Purvas“ estai per metus parodo gal tik kelis kartus. Kiekviena nauja erdvė – savotikšas išbandymas ne tik aktoriams, bet ir festivalių organizatoriams, net žiūrovams. Klaipėdo žvejų kultūros centro rūmų scenoje sumontavome  kiek padidintas dekoracijas, o ant grindų paskleidėme apie šešias tonas su smėliu ir vandeniu suplakto tikrojo purvo. Lietuviškas svečiams iš Talino nepatiko – prašė, kad  jiems atgabentume ekologiškesnio molžemio iš Estijos.

Tokie spektakliai – savotiški kūrėjų eksperimentai, skirti ne žiūrovų įprastam repertuariniam teatrui, o labiau išprususiai subtilesnio  skonio ir akiračio publikai. Pagal savo galimybes stengėmės pristatyti įvairias šiuolaikinio teatro kryptis, žanrus, režisūros formas, stilius, kad klaipėdiečiams žiūrovams atsivertų kuo platesnė panorama. kad jie nenuobodžiautų salėse.

– Negatyvumo, nudizmo nestinga Oskaro Koršunovo spektaklyje „Apvalytieji“ ir „Nowy teatr“ rodytoje  „Apokalipsėje“. Nacionalinio dramos teatro pristatytoje Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Didis blogis“, liepojiečių spektaklyje  „Stavengeris“    vėl  – žiaurumas, kraujas. cinizmas, narkotikai. Ar pakaruokliai,  įvairūs sutrikdytos psichikos personažai, netradicinės lytinės orientacijos individų santykių ir jausmų atspindžiai scenoje irgi yra neatsiejami  nuo šiuolaikinio teatro sampratos ?

– „Apokalipsės“ režisierius Michalas Borczuchas – vienas įdomiausių ir perspektyviausių jaunųjų Lenkijos kūrėjų. Šis jo spektaklis prestižiniame Krokuvos tarptautiniame festivalyje „Boska Komedia“ buvo pripažintas geriausiu. Pasaulis keičiasi -aštresnio turinio ir veiksmo spektakliai su mirties, smurto, žalojimosi scenomis, necenzūrine leksika – sudėtinė šiuolaikinio teatro meno dalis. Taip dabar mąsto dramaturgai ir režisieriai, kalba apie tai, kas juos jaudina, ką yra giliai išgyvenę.

Apsinuoginimas nėra kažkoks blogis,  šiuolaikio teatro praktikoje tai – netgi įprastas dalykas, ko ne rutina. Jauni aktoriai per meistriškumo pamokas nusimeta drabužius –  taip  pratinami  žiūrovams  atverti ne tik savo sielos gelmes, bet ir tik kūną. Blogiausia, kai viskas daroma lėkštai, suvulgarinant kūrinio idėjas, šokiruojant natūralistiniais efektais vien tik tam , kad užkariauti publikos dėmesį. Tuomet reakcija priešinga – makabriškumą, falšą pajutę žiūrovai balsuoja kojomis.

„TheAtrium“ publiką sužavėjo Lenkijos merginų vokalinė grupė „Sutary“ – Kujavijos ir Mozūrijos regionų dainos nuskambėjo lyg polifoniškos lietuvių sutartinės. Jų teatralizuotame koncerte ir muzikos performanse „Arbūzas“   ir su žiburiu nežvelgsi jokių žiaurių scenų. Keista, kad „Sutary“ nežinoma Lietuvoje – ši grupė anksčiau nė karto čia nekoncertavo.

Klaipėdos dramos teatras pristatė O.Kuršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“, latvės Maros Kimelės pastatymą – Augusto Strinbergo pjesę „Tėvas“. Už vaidmenį šiame spektaklyje klaipėdietis Darius Meškauskas pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

– Kodėl vien tik Klaipėdos dramos teatro pastangomis organizuotas  festivalis nesulaukė  jokio valstybės dėmesio ir finansinės paramos, Įdomaus projekto sumanytojai palikti ant ledo – iš kur toks abejingumas ?

– To verčiau klauskite  Kultūros tarybos. Gal niekas netikėjo, kad  galime įgyvendinti tokią idėją. Pateikėme įrodymus – sutartis su garsiais teatrais, o paskui iki paskutinės dienos vaikščiojome kaip ant peilio ašmenų. Apmaudu, kad  valstybė vėl atsuko nugarą,  tačiau atsirado kitokių rėmėjų. „TheAtrium“ sąmata tikrai nėra stulbinanti – su visomis trupių kelionių, apgyvendinimo viešbučiuose išlaidomis, honorarais ji siekia apie 110 tūkst. eurų. Labai pigus  tarptautinis festivalis.
Mums būtų užtekę ir simbobinės valstybės paramos, dėmesio, bet neįvardijami Kultūros tarybos ekspertai kažkodėl palankiau įvertino kitus, mano manymu, mažiau reikšmingus nei tarptautinis teatrų festivalis renginius. Pradžioje netgi ketinome bylinėtis, bet paskui numojome ranka.

–  Visi meno kūrėjai  dabar kaip vienas  skundžiasi, kad striuka, trūksta lėšų, reikalauja didesnės valstybės paramos.

– Suprantu, kad nelengva visiems, tačiau mane labiau stebina ne lėšų stygius, o aiški ir jau daugelį metų beveik nesikeičianti Lietuvos kultūros gyvenimo tendencija – apie 60- 7o proc. lėšų įvairiems projektams sukasi Vilniuje. Kai lėšos skirstomos tokiu santykis, kultūra  kituose šalies regionuose merdėja, nėra ko stebėtis, kad menininkai skursta, ieško laimės svetur.

– Galbūt kultūros ministrei Lianai Ruokytei Jonsson atrodo kitaip – valstybiniai teatrai šiais laikais gali ir net privalo patys užsidirbti lėšų pardavinėdami bilietus į spektaklius, o paskui jau organizuoti festivalius, jeigu to labai trokšta ?

Ministrė ir kiti valdžios įstaigų žmonės gerai žino padėtį – valstybės lėšų teatrams užtenka tik pastatams išlaikyti ir darbuotojų algoms. Meninei veiklai, spektakliams  pinigų ieškome patys. Pasikeitus tvarkai, Kultūros tarybai jau nebegalime teikti paraiškų dėl dalinio projektų finansavimo. Maža to, vyriausybė lėšas kultūros įstaigoms žada dar labiau apkarpyti.

– Kokia ateitis laukia ambicingai startavusio ir sėkmingai finišavusio klaipėdietiško teatrų festivalio „TheAtrium“ ?

– Svečiai stebėjosi, kad ryžomės įgyvendinti tokį projektą savo jėgomis – kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse teatrų festivaliai traukiasi ir nyksta. Lietuvoje sunkiai verčiasi net pripažinti valstybės  kultūros politiką užsienyje reprezentuojantys Oskaro Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus teatrai. Teatralai sunerimę žvelgia, kaip virš galvos tvenkiasi tamsūs  debesis. Ne vienam kyla pagrįstas klausimas – kokia yra toji mūsų valstybės kultūros politika, o gal ji egzistuoja tik popieriuje ?

Klaipėdos dramos teatras aukštesniam skrydžiui pakeltų sparnų nuleis – vilties tęsti pradėtą darbą  mums įkvėpė mecenatai, su kuriais draugaujame. Kol kas  niekas dar nenusigręžė nuo festivalio. Nebesitikėdami didesnės valstybės paramos jau dėliojame kitų metų festivalio programą – tariamės su mums įdomių Europos teatrų vadovais ir režisieriais.

Įvertinsime, ką padarėme, kur dar reikėtų  pasitempti. Manau, jog kitų metų „TheAtrium“ programoje bus daugiau klasikos. Jau senokai  žvalgomės į Rusijos meno rinką – bandysime į festivalį prisivilioti vieną garsų Sankt Peterburgo teatrą.