Rūta Žukė, 2018 10 02

„Spektaklio „Kas prieš mus“ nevadinčiau teatrine sensacija. Tai – klasikinio, tradicinio teatro pavyzdys, kurio bent jau aš buvau pasiilgęs. Paradoksalu, bet tie šiuolaikiniai, ypač modernūs, šokiruoti bandantys spektakliai šiek tiek netgi pabodo“, – taip apie savaitgalį įvykusią Klaipėdos dramos teatro premjerą „Kas prieš mus“ atsiliepė teologijos mokslų daktaras Tomas Kiauka.

Vis dėlto 83-iąjį teatro sezoną atidaręs spektaklis sulaukė įvairių atsiliepimų.

Vieni gyrė dramaturgo Gintaro Grajausko rašytą pjesę, Islandijoje gyvenančio klaipėdiečio Vytauto Narbuto kurtą scenografiją, režisieriaus Jono Vaitkaus darbą, kiti žiūrovai negailėjo kritikos – esą spektaklis nuobodus, o istorija neturi nieko bendra su mūsų šalies aktualijomis. Vis dėlto visi sutiko, kad pagrindinį vaidmenį atlikęs Rolandas Kazlas užbūrė savo charizma ir meistriškumu.

„Man asmeniškai pjesė buvo labai įdomi, o laikas prabėgo nepastebimai. Tai – geras ženklas, – juokėsi T. Kiauka. – Vis dėlto nemažai detalių buvo nuspėjamos. Regis, visiems žinoma, kad keistuolis, idealistas, bandantis keisti pasaulį herojus galiausiai patirs fiasko. Tačiau Rolando Kazlo vaidmuo, energetika buvo labai įtaigi.“

Klaipėdos Jūrininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas Jonas Sąlyga spektakliui „Kas prieš mus“ negailėjo pagyrų ir vadino jį įspūdingu. Pašnekovą sužavėjo aktorių vaidyba, režisūra ir pagrindinė mintis.

„Remdamasis tikrais istoriniais faktais, vykusiais prieš šimtą metų, spektaklis nukelia prie Viduržemio jūros. Ten egzistavo keista valstybė, kurią valdė poetai, muzikai, anarchistai. Jų užmojai, perdėtas pasitikėjimas savimi, akla minia – artima ir mūsų laikų politikai. Mūsų šalyje taip pat esama populizmo paveiktų herojų, savo nuomonės neturinčių piliečių. „Atverkit visus langus… Aš tuoj kreipsiuosi į tautą„, – sako pagrindinis herojus. Nors minia ir susižavėjusi, istorija rodo, kad ne tokie „herojai“ tampa tikraisiais tautos herojais“, – nuomone dalijosi J. Sąlyga.

Režisierė Dalia Kanclerytė teigė, jog apie spektaklį jai kalbėti dar sudėtinga, tačiau jį vadino patraukliu, įdomiu ir netikėtu kūriniu. „Labai įdomus Rolando Kazlo vaidmuo, scenografija, režisieriaus darbas, pati istorija. Yra apie ką pamąstyti: kaip ir kuo mes gyvename, kur einame“, – samprotavo pašnekovė.

 Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Evelina Šimelionė teigė, jog spektaklis jai pasirodė labai vyriškas: „Energinga vyrų masuotė sukūrė gerą spektaklio atmosferą. Žinoma, buvo smagu matyti Rolandą Kazlą šio teatro scenoje, jo charizma visuomet žavi. Sveikintinas visas techninio personalo, šviesų ir garso režisieriaus darbas. Nesinori vertinti premjerinių spektaklių, nes aktoriai dar tik „įsivažiuoja“. Pati pjesė ganėtinai dinamiška. Manau, kad teatro sezono atidarymas pavyko.“

Kiti pakalbinti žinomi klaipėdiečiai viešai pasisakyti atsisakė – esą spektaklis nesužavėjo, tačiau nenorėjo įžeisti kūrėjų.

Teatro vadovas Tomas Juočys teigė po premjeros išgirdęs daug gerų atsiliepimų: „Patys taip pat esame patenkinti. Visų pirma buvo įdomus kūrybinis procesas, kuriame dalyvavo daug žinomų kūrėjų. Taip pat labai įdomi pjesė, kuri, mano manymu, šiandien yra kaip niekad aktuali. Man patiko režisieriaus sumanymas pirmoje dalyje kurti komediją, kuri vėliau išaugo į dramą. Pagrindinė spektaklio mintis yra ta, kad netgi gražios idėjos gali sukurti tikrą mėsmalę„, – kalbėjo T. Juočys.

Kuriant spektaklį būta nemažai iššūkių ir nesklandumų. Pasak T. Juočio, paskutinės dekoracijos teatrą pasiekė vos keletas dienų prieš premjerą. „Kūrybinė komanda atsidūrė tikrai nepatogioje situacijoje. Bet tikiu, kad šie iššūkiai spektaklio kokybei įtakos nepadarė„, – pastebėjo T. Juočys.

Beje, įdomus faktas, kad arditų chorą spektaklyje sudarė ne profesionalūs aktoriai, o paprasti klaipėdiečiai, savanoriai. „Feisbuke įdėjome skelbimą, ieškantį vyrų, norinčių dalyvauti spektaklyje. Puiku, kad atsiliepė nemažai entuziastų“, – šypsojosi pašnekovas.