Įvairių pokyčių išgyvenęs Klaipėdos dramos teatras šiemet pradeda jubiliejinį – 80-ąjį – sezoną. Į klausimus, susijusius su nūdienos KDT aktualijomis, atsakė konkursą teatro vadovo pareigoms eiti laimėjęs Tomas Juočys.

Pastaruoju metu Klaipėdos dramos teatras patyrė daug kaitos – naujos patalpos, ką tik išrinktas naujas vadovas. Kokie teatro vidaus bendruomenės lūkesčiai šiuo metu? Kas labiausiai akcentuojama šiuo metu, prasidedant teatro sezonui?

Be abejo, kad Klaipėdos dramos teatro kolektyvas nekantriai laukia grįžimo į namus. Nuo 2007 metų trupė buvo priversta gastroliuoti arba glaustis teatrui nepritaikytose Žvejų kultūros centro patalpose. Tas jausmas, kad jau tuoj tuoj bus baigta teatro rekonstrukcija ir vėl bus galima patogiai, visaverčiai dirbti, labai jaudina visą kolektyvą ir ypač aktorių trupę. Sugrįžimas į teatro pastatą taip pat kelia ir kitų lūkesčių: įdomesnio repertuaro, intensyvesnio darbo ir t. t. Gerai, kad pagaliau buvo išrinktas naujas vadovas, nes nežinia dėl teatro ateities taip pat kėlė šiokios tokios įtampos.

Šiuo metu jau vyksta premjerinio spektaklio repeticijos (skaitymai). Kol kas viskas sklandu, tikimasi lapkričio mėnesį pradėti veiklą jau savo scenose.

Aš, kaip naujai išrinktas vadovas, nekantrauju pradėti savo darbus, nes mintyse jau susikaupė daug svarbių sprendimų. Vienas pirmųjų – suformuoti naują meno tarybą ir deleguoti jai užduočių, formuojant teatro repertuarą.

Taip pat labai svarbus darbas – sklandžiai perimti ir įvaldyti rekonstruotus pastatus, įdiegtas naujas technologijas. Tai sudėtingas procesas.

Kuo ypatingas šio sezono repertuaras – kokios premjeros laukia žiūrovo, kokių režisierių kūryba pasitiks auditoriją? O kas išlieka iš senojo repertuaro? Kokios šio sezono stiprybės Klaipėdos dramos teatre?

Ypatingas jis jau tuo, kad yra 80-asis Klaipėdos dramos teatro sezonas. Jį kolektyvas pradeda su nauju vadovu, persikelia į savo namus. Daug aplinkybių naująjį sezoną daro ypatingu.

Žiūrovų laukia senai planuota premjera – A. Juozaičio „Karalienė Luizė“, rež. Gytis Padegimas. Veiksmas vyksta per Napoleono karus, apima lygiai vienus metus – nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. sausio. Tuo laiku karališkas Prūsijos dvaras buvo išstumtas iš Berlyno ir Karaliaučiaus bei atsidūręs Mėmelyje. Istorinė Klaipėda tapo karališkosios poros miestu, priėmusiu ir Prūsijos vyriausybę, diplomatų, kariškių. Čia susitinka karalius Frydrichas Vilhelmas III ir Rusijos imperatorius Aleksandras I, Napoleono pasiuntiniai ir Anglijos verslininkai bei diplomatai.

Veiksmo centre – jau ir tada legendine asmenybe laikyta Prūsijos karalienė Luizė. Ji buvo Luizė, daugiavaikė motina, bet vien tuo neapsiribojo, skatino politinius ir moralinius pokyčius tiek Prūsijoje, tiek Europoje, dalyvavo formuojant Potsdamo vyriausybių politiką. Tuo pat metu ji buvo įspūdingos ištvermės ir žavesio moteris, kuriai nevengė šiltų jausmų demonstruoti ne vienas to meto valdovas.

Dramoje nemažai dėmesio skiriama 1807 metų Tilžės sutarčiai, pasirašytai tarp Rusijos ir Prancūzijos. Veiksmas nukeliamas ir į Piktupėnus, esančius šalia Nemuno, Mažojoje Lietuvoje, kur Luizę aplanko ir Rusijos imperatorius Aleksandras I.

Dramoje nevengiama aštrių charakterių, jų susidūrimų, istorinių įvykių interpretacijų. Pateikiami psichologiniai istorinių asmenybių portretai.

Teatre rengiamasi ir dar vienai premjerai. Šių metų pabaigoje Mažojoje Klaipėdos dramos teatro scenoje spektaklį kurs ilgametis teatro meno vadovas Povilas Gaidys. Jis kaip visada ištikimas komedijos žanrui. Todėl Kalėdų laikotarpiui pasirinkta italų dramaturgo Eduardo De Filippo „Kalėdos Kupjelų šeimoje“. Pjesės autorius Eduardo De Filippo, taip pat ir režisierius Povilas Gaidys niekada nebuvo maištautojai savo kūryboje, mene. Jiems nėra svarbu pakeisti pasaulį, nuteisti žmoniją. Režisierius kelia sau kuklų tikslą – priversti žiūrovus juoktis ir verkti, užjausti ir džiaugtis. Spektaklyje bus papasakotos labai asmeninės, šeimyninės istorijos be globalių apibendrinimų. Spektaklio herojai – kuklūs gyventojai su savo ydomis, aistromis. Šis spektaklis bus lyg Kalėdų pasaka apie žmones, kurie galbūt nėra patys geriausi, bet aplinkybių veikiami gali pasitaisyti. Štai pagrindinio herojaus sūnus Nenilo – paauglys, kuris vagia pinigus ir daiktus iš savo dėdės. Dukra Ninuča ištekėjo už nemylimo vyro. O šeimos galvos Luko Kupjielo viso gyvenimo aistra – gaminti prakartėles. Lukai šios prakartėlės – visas pasaulis, kurį jis sukuria savo rankomis. Ir prieš Kalėdas šį pasaulį reikia atnaujinti. Kūčios Kopjielų šeimai – tai meilės ir susitaikymo metas. Tačiau harmonija per šventes nutrūksta, nes šventė neįvyksta: susimuša Ninuči vyras ir meilužis, pagrindinį herojų ištinka infarktas. Iškviestas daktaras mirštančiam Kupjielo diagnozuoja: jis neturi nieko, kas būdinga suaugusiam, o būti vaiku jis per senas. Tačiau net mirties akivaizdoje Kupjielo galvoja tik apie prakartėles. Jo paskutiniai žodžiai, klausimas sūnui yra paprastas: ar patiko jo daromos prakartėlės. Ir tik mirties akimirką jis išgirsta atsakymą: taip!

Po Naujųjų metų, 2016 -ųjų pradžioje, pradėsime kurti specialiai Klaipėdos dramos teatrui dramaturgės K.Dragunskajos parašytą pjesę „Miesto teatras“ (pavadinimas kol kas darbinis). Spektaklį kurs Maskvos teatro „Aparte“ meno vadovas Andrejus Liubimovas. Premjera žiūrovams bus pristatyta kovo 26 dieną.

Tada darbo imsis Klaipėdos dramos teatro režisierius Darius Rabašauskas. Tai bus jau ketvirtas šio itin perspektyvaus režisieriaus darbas Klaipėdos dramos teatro scenoje. Šiuo metu yra tariamasi dėl pjesės, tačiau, pažįstant šį režisierių, galima tvirtinti, kad medžiaga bus pasirinkta aktuali, o spektaklis bus nesumeluotas, su stipriais aktorių darbais.

Jau yra sudėliotos ir 2016 m. sezono pradžios gairės: pasirašyta sutartis su rež. Jonu Vaitkumi, žodinis susitarimas yra ir su Latvijos režisiere Mara Kimele.

Sezonas bus įvairus. Labai skirtingos pjesės ir labai skirtingi režisieriai: nuo klasikos, istorinio veikalo iki šiuolaikinės dramaturgijos. Spektaklius kurs tiek skirtingų kartų, tiek skirtingų mokyklų režisieriai. Todėl bus labai įdomu stebėti kiekvieno jų darbus, gebėjimus „atrakinti“ pjeses, sceninius sprendimus.

Be abejo, į naujas scenas bus perkelta ir keletas šiuo metu repertuare esančių spektaklių, nes per pastaruosius metus Klaipėdos dramos teatrui jų pavyko sukurti ne vieną, palydėtą ir apdovanojimų, „Auksinių scenos kryžių“. Tai – „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, „Lunačiarskio lunaparkas“, „Paprastosios beprotybės istorijos“ ir kt.

Ar yra suformuluota tam tikra strategija dėl teatro kūrybos ilgesnėje perspektyvoje, t. y. į ką orientuosis Klaipėdos dramos teatras artimiausius keletą metų, kviesdamas bendradarbiauti kūrėjus, rinkdamasis pjeses ir panašiai? Jei taip, kokie šių planų pagrindiniai akcentai?

Sudarydamas kiekvienų metų pastatymų planą, Klaipėdos dramos teatras turi vadovautis aiškiais kriterijais, kurie darytų teatrą unikalų, atpažįstamą. Klaipėdos dramos teatro repertuaras būtinai turi būti aktualus, kad atlieptų šių dienų aktualijas, būtų gyvas ir aštrus. Vienas svarbiausių teatro tikslų yra tapti šiandienos teatru, kuris būrų aktualus ir įdomus žiūrovams.

Todėl jau šiandien yra numatyta beveik 20 režisierių, su kuriais bus siekiama bendradarbiauti, 20 pjesių, kurios šiandien atrodo svarbios. Bandysim suformuoti 5 metų repertuarą, savotišką „tinklelį“. Tai yra gana sudėtingas darbas. Pirmiausia reikia sudaryti naują meno tarybą, atsirinkti svarbiausius, labiausiai norimus autorius, režisierius ir pradėti derybas. Planuose yra ne vien Lietuvos kūrėjai, ne tik žinomiausios figūros, todėl nusistatysime prioritetus, su kuriais režisieriais reikia susitarti visų pirma, tik tada pildysime repertuarą. Todėl svarbu ne tik planas, bet ir nebijojimas keisti planų, nuolatinė dramaturgų ir pjesių paieška, jų įtraukimas į repertuarą. Bandysime teatro repertuarą formuoti turint koncepciją, tikslingumą, ką norime su tais spektakliais daryti, pasakyti.

Ar tikitės padidėjusio gerų spektaklių išsiilgusio publikos dėmesio? Ypač, kai dar ir pats teatras rekonstruotas, įgijęs naujų techninių galimybių?

Be abejo, tikimės, kad žiūrovas vėl „atras“ Klaipėdos dramos teatrą, ir prie to labai prisidės rekonstruoti pastatai, naujos scenos. Tačiau mes puikiai suprantame ir tai, kad teatras „naujas“ bus tik tam tikrą laiką. Savo vertę žiūrovams reikės įrodyti ir stipriu repertuaru.

Galbūt yra numatytos Klaipėdos dramos teatro gastrolės, kurių metu vienas ar keletas spektaklių bus parodyti ne tik pajūrio auditorijai?

Mes turime tikrai daug patirties rengiant gastroles. Natūralu, kad, turint savo scenas, gastrolių sumažės. Tačiau tikrai aplankysime visus, mums jau įprastais tapusius festivalius, miestus, į kuriuos dažnai vykdavome, kur susikūrėme puikius santykius, esame laukiami. Tikslas – kuo daugiau parodyti gerų, aktualių spektaklių kuo didesnei auditorijai. Todėl tikrai iš mūsų „žemėlapio“ nedings Rokiškis, Plungė, Telšiai ir kt. miestai.

Kokių vadinamųjų „iššūkių“ įžvelgiate, su kokiais sunkumais susiduriate, dėl ko nerimaujate, prasidedant naujam teatro sezonui? Ir kita monetos pusė – kuo labiausiai džiaugiatės, kas įkvepia teatro bendruomenę?

Bent jau man tiek iššūkiai, tiek džiaugsmai sutampa. Grįžti į teatrą ir sunku, ir džiaugsminga, kurti kiekvieną spektaklį irgi iššūkis, tačiau tai ir įkvepia. Pagrindinis tikslas yra kurti gerus spektaklius, suformuoti repertuarą, kad jis būtų svarbus, aktualus žiūrovui, kad aktoriams būtų įdomu kurti, o ne suvaidinti. Įdomus darbas ir yra tas, kuris užaugina sparnus, verčia tobulėti, o tai mato ir žiūrovas.

Ko palinkėtumėte patys sau ir savo žiūrovui šio sezono metu?

Mums patiems norisi kuo sklandžiau grįžti namo, pradėti visavertę veiklą, sukurti ilgalaikę programą ir siekti užsibrėžtų tikslų tiek gerinant teatro struktūrą, procesus, bet svarbiausia – repertuarą.

Žiūrovams linkime gauti iš mūsų repertuaro tai, kas jiems svarbu, skauda ar džiugina. Svarbu, kad jie atpažintų mūsų teatrą kaip drąsų, patrauklų ir nesumeluotą. Linkime, kad mes sugebėtume žiūrovams pasiūlyti aktualų, subalansuotą repertuarą ir nesvarbu, ar tai bus klasika, ar šiuolaikinė dramaturgija, bet kad tas repertuaras atitiktų šiandieną.

Klausinėjo Antanas Šimkus

Bernardinai.lt