Rita Bočiulytė

Šeštadienį Klaipėdos dramos teatras publikai parodys pirmąją 2017-ųjų premjerą – į sceną žengia baltarusių dramaturgo Pavelo Priažko naujausia pjesė „Juoda dėžutė“, parašyta tik pernai ir iki šiol dar niekur nestatyta.

 Kodas visam gyvenimui

Spektaklį režisavo Darius Rabašauskas, scenografiją ir kostiumus sukūrė Laura Luišaitytė, muziką – Jonas Jurkūnas, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas. Pjesę išvertė Gintaras Grajauskas. Spektaklyje vaidina jaunosios kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriai Mikalojus Urbonas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys ir kviestiniai – studentai ir Klaipėdos Jaunimo teatro aktoriai, jau vaidinantys kituose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose, – Justina Vanžodytė, Karolina Kontenytė ir Donatas Stakėnas.

Anot režisieriaus D.Rabašausko, spektakliui suburta aktorių ir statytojų komanda – nauja ir jauna, taip teatrui atsiranda ir naujų, dar nevaikščiotų kelių.

D.Rabašausko teigimu, pasirinkta naujosios dramos srovės pjesė labai įdomi tiek struktūra, tiek tematika: „Tekstas – specifinis, dirbtinis, valdininkiškas. Didelis vaidmuo tenka autoriaus remarkoms. Tai sudaro keistą audinį, kurį nelengva perprasti, bet labai įdomu į jį pasinerti. Didelis atviras takas asociacijoms ir interpretacijoms – kiekvienam žiūrovui atrasti savąją „juoda dėžutę“. Pjesės veikėjai irgi yra „juodoje dėžutėje“ ir kartu ją stebi iš šalies. Pjesėje ir spektaklyje matyti, kad praeitis yra tokia pat reali kaip dabartis. Toji „juoda dėžutė“ gal yra kažkas, ką žinome tik mes kiekvienas, tai labai asmeniška.“

 „Juodoje dėžutėje“ uždarytas socialinis kodas – sėkla iš vaikystės, mokyklos, – tęsė režisieriaus mintį pjesę į lietuvių kalbą išvertęs rašytojas G.Grajauskas. – Tas kodas – visam gyvenimui. Šitai turėtų būti atpažįstama bet kokio amžiaus žiūrovams, visoms kartoms. Tai universalus dalykas.“

Vyrauja sapno logika

„Juolab kad pjesėje ir spektaklyje nekalbama apie konkretų laiką. Tai aktualu visiems, – tvirtino režisierius. – Norėtųsi, kad šis spektaklis baigtųsi žiūrovų galvose ir jis nesibaigtų greitai.“

Pjesės herojai patenka į savotišką laiko kilpą ir persikelia iš dabarties į savo pačių praeitį – mokyklą internatą. Jie bando „peržaisti“ savo istoriją – tačiau žaidimas išeina kraupokas, kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.

Spektaklyje vaidinanti aktorė K.Kontenytė prisipažino, kad šiuosyk jai teko du iššūkiai: „Man tenka vaidinti vyresnę moterį ir ištraukti į viešumą tas savybes, kurių nemaniau, kad pati turiu, – pyktį ir valdingumą.“

Spektakliui muziką sukūręs J.Jurkūnas atkreipė dėmesį, kad „Juodoje dėžutėje“ vyrauja sapno logika. „Gal todėl ir aš muzikinį kūrinį susapnavau kaip daiktą. Jis panašus į telefono pakroviklį. Tai turėjo reikšmės atsirandant spektaklio muzikai“, – šypsojosi kompozitorius.

Naujosios dramos pavyzdys

„Juodą dėžutę“ 2016 m. parašęs baltarusis dramaturgas P.Priažko (gim. 1975 m. Minske) – viena labiausiai intriguojančių šiuolaikinės dramaturgijos figūrų. Genijus ir novatorius, provokuojantis ir fiksuojantis, neklausinėjantis ir nesiūlantis atsakymų. P.Priažko parašė per 30 pjesių, kurios išverstos į anglų, lenkų, vokiečių, suomių, lietuvių kalbas, pastatytos daugybėje šalių, apdovanotos daugybe prizų. Paradoksas, bet savo gimtojoje Baltarusijoje žiūrovams jis beveik nežinomas. Pirmąsias savo pjeses P.Priažko parašė 2000-aisiais, tačiau vėliau jų atsisakė ir net uždraudė jas statyti. 2004 m. jo pjesė „Serpantinas“ laimėjo prizą tarptautiniame dramaturgijos konkurse – būtent tada apie Pavlą pradėta vis garsiau kalbėti, kaip apie vieną svarbiausių vadinamos naujosios dramos kūrėjų posovietinėje erdvėje.

Išskirtinis naujosios dramos atributas – kalbėjimas apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį čia ir dabar. Žmogų, kalbantį šiuolaikine kalba, – neretai interneto nususinta ir prisodrinta gatvės slengo; sakinių nuotrupomis arba keista „valdiška“ puskalbe, kaip kalba pjesės „Juoda dėžutė“ personažai. Kaip pastebėjo G.Grajauskas, „P.Priažko santykis su kalba iš tiesų ypatingas. Pasitelkdamas preciziškai tikslias remarkas, sudarančias bene pusę pjesės teksto, jis sugebėjo istoriją papasakoti ne per kalbą, o per judesius, žvilgsnius ir nutylėjimus, pačią kalbą palikdamas tarsi už borto. Ir tai tikslu ir teisinga – realiame gyvenime kalbos kodai yra mažiau svarbūs už tą judesių, gestų ir mimikų choreografiją, per kurią ir vyksta tikroji komunikacija“. Vertėjo teigimu, P.Priažko – preciziškai tikslus, kartu beprotiškai drąsus, kartais iki tikro įžūlumo.

Pats dramaturgas ketina atvažiuoti į Klaipėdą pažiūrėti savo pjesės pastatymo gegužę.