Rūta Žukė, 2018 02 05

Savaitgalį Klaipėdos dramos teatras pristatė vieną laukiamiausių sezono premjerų – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus statytą spektaklį „Kalės vaikai“. Vieni žiūrovai buvo sužavėti ypač turtinga scenos simbolių kalba, kitiems spektaklis pasirodė ištęstas ir netgi neįkandamas.

Prieš premjerą „Vakarų ekspresas“ bandė pakalbinti režisierių E. Nekrošių, tačiau bendrauti su žiniasklaida šis atsisakė. Prieš premjerą nebuvo surengta ir spaudos konferencija. E. Nekrošiaus pozicija griežta – turi kalbėti ne režisierius, o aktoriai.

Spektaklis – tai romano „Kalės vaikai“ inscenizacija, kurią parašė pats autorius, rašytojas Saulius Šaltenis, kuris, beje, abi dienas dalyvavo vykusioje premjeroje. Rašytojo kūrinys nukelia skaitytojus į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai.

Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, senųjų pagoniškųjų mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos. Mitologija ir buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė – viskas spektaklyje organiškai susipina, keičia vienas kitą.

„Kalės vaikus“ stebėję klaipėdiečiai kūrinį vertino įvairiai. Vieni buvo sužavėti „nekrošiška“ simbolių kalba, kitiems „perkąsti“ tą kalbą buvo pernelyg sudėtinga, tad tris valandas trukęs spektaklis prailgo.

„Režisierius kalba metaforomis“

Menotyrininkas Petras Šmitas spektaklį vadino „savotišku“: „Labai daug simbolių, reikia įsigilinti į tekstą. Apskritai spektaklis sudėtingas, reikalauja mąstyti. Geriausia būtų prieš tai kruopščiau pasiruošti.“

Teatro režisierius Domininkas Malajavas džiaugėsi, jog spektaklis labai lietuviškas. Anot jo, nacionalinės dramaturgijos profesionaliuose teatruose esama ne per daugiausiai, tad džiugu, kad Klaipėdos dramos teatras nepasiduoda šioms tendencijoms. „Tiek savo kilme, turiniu, idėjiniu pagrindu spektaklis labai mūsiškas, tačiau reikalingas intelektualumas. Ir vis dėlto savo teatrine kalba spektaklis nepraranda žaismės“, – teigė pašnekovas.

Sekmadienį premjeroje dalyvavusi politikė, miesto Tarybos narė Nina Puteikienė tikino, jog „Kalės vaikai“ iškėlė teatro kartelę ir abejojo, ar ateityje pasirodysiančiais spektakliais teatrui ją pavyks dar sykį pasiekti. „Nekrošius galbūt yra sudėtingas Klaipėdos publikai, nes šis režisierius kalba metaforomis, jo režisūra labai jautri, gana sudėtinga ir S. Šaltenio literatūrinė medžiaga, tačiau ji, mano nuomone, buvo perteikta meistriškai. Beje, būtina paminėti, kad spektakliui buvo sutelktos geriausių aktorių pajėgos“, – nuomone dalijosi ji. Scenoje, anot politikės, pateikiamas ne pasakojimas, o kuriamas audinys, kuriame susipina ir to laikmečio asmenybių likimai, mistiniame kontekste – lietuvybė.

N. Puteikienė atkreipė dėmesį į spektaklio scenografiją, kurią kūrė režisieriaus sūnus Marius Nekrošius, ir žmonos Nadeždos Gultiajevos kurtus kostiumus. „Tai – kūrybinis šeimos tandemas, sukuriantis darnų ir vientisą kūrinį„, – teigė ji.

Norėtų simbolių aiškinimo

Vis dėlto būta ir komentarų, jog spektaklyje trūksta veiksmo. „Vaidyba labai gera, tiesiog nuostabu žiūrėti. Ypač patiko aktorius Donatas Švirėnas, Karolina Kontenytė. Tačiau spektaklis pernelyg ištęstas. Na, tai – juk Nekrošius…“ – ieškojo žodžių Jolanta.

Premjerą šeštadienio vakarą stebėjusi Dalia teigė esanti „apšalusi“ vien nuo aktorių vaidybos ir simbolikos. „Matyt, teks visą mėnesį „atrišinėti galus“, – juokėsi ji.

„Spektaklį stebėjau išsižiojęs, pritrenkė aktorių vaidyba, ypač Darius Meškauskas, – pridūrė Antanas. – Labai daug simbolių, norėtųsi, kad kur nors būtų jie paaiškinti. Spektaklis neprailgo, nors ir daug ko nesupratau. Esmė aiški, tačiau antrą kartą stebint spektaklį, manau, žiūrovas suprastų daugiau.“

Iš Radviliškio spektaklio pamatyti atvykęs Sigitas neslėpė, jog spektaklio pradžia sunki, tačiau jam įsibėgėjus veiksmas dėmesį pritraukė. Jis pasidžiaugė, kad Klaipėdos dramos teatro repertuaras niekada nenuvilia.

„Labai įdomi scenografija, esu sužavėta tuo, kas ką tik įvyko. Įdomi režisieriaus fantazija. Suvokti spektaklį sudėtinga, tačiau tai skatina mąstyti, mintys neapleidžia ir po spektaklio. Vis dar negalime nustoti apie jį kalbėti, aptarinėti. Verta dar kartą pažiūrėti „Kalės vaikus“ vien tam, kad pavyktų geriau suprasti esmę, – linkėjimus teatrui ir režisieriui perdavė Olesia.

„Nereikalauja suprasti teisingai“

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys spektaklį vadino vienu įspūdingiausių paskutiniųjų metų teatre statytų darbų. „Daug kas gali sakyti, kad tai nesuprantamas, keistokas spektaklis, tačiau „Kalės vaikai“ yra tai, į ką turėtų lygiuotis valstybiniai teatrai, režisieriai, ir jį pamatyti žmonėms būtina. Šiam spektakliui reikia daugiau žiūrovo atsidavimo, įsiklausymo. Tačiau režisierius nereikalauja iš žiūrovo suprasti spektaklį teisingai. Žmonės gali jį interpretuoti savaip. „Kalės vaikai“ iškėlė teatro kartelę labai aukštai“, – teigė teatro vadovas.

T. Juočys pasakojo, kad darbas su vienu žymiausių Lietuvos režisierių vyko sklandžiai, kūrybinė trupė buvo patenkinta. Ne kartą repeticijų stebėti atvyko ir romano autorius S. Šaltenis (jis dalyvavo ir premjeroje), kuris esą buvo labai patenkintas kūrinio interpretacija.

Ar teatras dar tarsis su režisieriumi dėl tolesnių spektaklių pastatymų, T. Juočys atsakyti negalėjo. „Kiekvienas pasaulio teatras norėtų vėl ir vėl dirbti su šiuo režisieriumi. Jei ateityje mums tai pavyks, būsime labai laimingi“, – teigė jis.