menu_faktura-530x123

RŪTA OGINSKAITĖ 2017 01 31 menufaktura.lt

Nors Klaipėdos dramos teatras atveža „Tėvą“ ir „Pašalinimas draudžiama“ į Vilnių, spektaklius geriau žiūrėti tose scenose, kur jie pastatyti. Māros Ķimele´s režisuotą Augusto Strindbergo „Tėvą“ – Klaipėdos mažojoje scenoje, Oskaro Koršunovo beveik miuziklu paverstą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“ – didžiojoje. Ir dar su ta publika, kuriai tie spektakliai ir kurti, nes nemanau, kad žiūrovai – visiška abstrakcija, net jei režisieriai yra svečiai Klaipėdos dramos teatre.

Mažoji salė Klaipėdos teatre ypatinga: žiūrovų krėslai pastatyti ant rato, kuris gali suktis kaip karuselė, o vaidinti įmanoma per visą salės perimetrą, ne vien scenoje. Teatro meno vadovas Povilas Gaidys komedijoje „Kalėdos Kupjelų namuose“ kaip tik ir pasukalioja žiūrovus, o pradžioje aktoriai vaidina net ant lubų – nes jos perregimos, metalinio tinklo. Ir Kupjelų, ir „Tėvo“ istorijos klostosi Kalėdų išvakarėse, bet garbiajai Latvijos teatro režisierei Mārai Ķimele´i pakanka Mažosios salės perimetro – žiūrovai girdi jiems už nugarų įeinančius ar piktai išžygiuojančius personažus, bet daugiausiai šio spektaklio žmonės vis dėlto veikia scenoje, o ji scenografo Reinio Suhanovo dėka beveik bekraštė, nes Rotmistro namai dideli, gyventojų daug ir jie – jos! – nuolat regimos iš už permatomos sienos. Ar, jei kas labai vengia susidurti su nemaloniu faktu – kaip kad Rotmistro žmona Laura, išprovokavusi vyro įsiūtį – režisierė leidžia įsikurti fotelyje tolimiausiame scenos-namų krašte. Susirangys Laura ten ir nereikės atsakyti į Daktaro klausimą, ar vyro agresyvumas, jos nuomone, beprotybė, ar tik pykčio proveržis? Kitaip tariant, kuriuose valdiškuose namuose jį uždaryti?

Žinoma, svarbiausia šiame vaidinime ne scenografijos pločiai ir tūriai, o žmonių santykiai, aktorių partnerystė. Tuo labiau, kad režisierė itin jautriai rinko partnerius, nes, jos nuomone, „partnerystė yra toks keistas dalykas, ir ne visada susijęs su geru aktoriumi…“

Partnerystė iš tiesų yra keistas dalykas, galvojau žiūrėdama Māros Ķimele´s „Tėvą“. Štai Darius Meškauskas ir Igoris Reklaitis. Rotmistras ir Pastorius, kurio seserį Rotmistras yra vedęs. Partneriai nuo pirmų akimirkų, kai jie net ne scenoje, t.y. ne dėmesio centre, o kažkur salės šone, dar neįėjo, tik rūko ir tyliai šnekasi, o scenoje triūsia ar sukiojasi kažkuri iš šešių spektaklio moterų. Dievaži, nepastebėjau, neatsimenu, kas darėsi tuo metu scenoje, nes buvo įdomiau, kaip bendrauja tie vyrai, nors jie dar nesakė Strindbergo teksto. Džiaugsmas vaidinti. Džiaugsmas vaidinti kartu. Netrukus jie įsikūrė scenoje, nes jų duetas ir pradeda pjesę, išdėsto problemą: Rotmistras yra atsakingas tėvas, jis nori dukrą auklėti atskirai nuo pulko savo namų moterų, kurių kiekviena tampo vaiką pagal savus interesus, o aršiausiai reiškiasi dukros motina Laura. Kad tai problema, tuo metu žiūrėdama į Meškausko Rotmistrą, nepasakyčiau. Jis yra šaunus vyras, jis pasitiki savimi, jis sugeba autoironiškai žiūrėti į savo ne patį lengviausią gyvenimą, kuriame trūksta visko – pinigų, garbės, ramybės šeimoje. Tame pradžios duete su Reklaičiu Meškauskas tiesiog linksminasi, maudosi, kaip sakoma, vaidmenyje. Ir ko gi nesimaudyti, jeigu turi gerą partnerį ir jei esi dvigubai namuose – kaip Rotmistras ir kaip aktorius, vis grįžtantis į Klaipėdos sceną, kurioje Meškauskas daug metų yra pripažintas meistras, primarijus. Suprantu, kad to Rotmistro linksmumo, to beveik vėjavaikiško požiūrio į kito – jaunučio adjutanto Noido – tėvystę ir atsakomybę už virėjos nėštumą spektaklio pradžioje reikia kaip kontrasto antrajam veiksmui, kai Rotmistras tyla, įtūžiu, agresija, išsekimu, mirtimi reaguoja į savo žmonos Lauros nuodą – abejonę, kad jis pats kažin ar yra savo dukros tėvas.

Smalsiai laukiau Lauros, kurią vaidina Māros Ķimele´s išsirinkta ir iš Vilniaus, iš Jaunimo teatro atsikviesta Aldona Bendoriūtė. Keista, bet Laura neatrodo itin ryški. Tarytum šmėkla – tik sukelia nerimą ir išnyksta, – nors jokių anapusybių režisierė su aktore neprikūrė. Tiesiog Laura nemato savo Rotmistro ir nebendrauja net kai kalbasi su juo ar atsagsto jo marškinius ir priglunda iš nugaros. Lyg prie rąsto. Ir po to ta negrabi neva erotinė scena, kai vyras – ne rąstas – atsiliepia į žmonos gundymą, bet medžio gabalas pasirodo besanti žmona. Spektaklio nuotraukose Rotmistro ir Lauros artimas ryšys aiškiai regimas, bet tai fotomenininko Remigijaus Treigio žvilgsniu praturtintas vaizdas, ne pats spektaklis. Antrame veiksme, kai įtarimų įsiutinto Rotmistro scenoje nėra (pagal Strindbergą jis užsidaręs savo kambaryje, pagal Ķimele – aštrios formos medinėje kabinoje, kurioje daužosi, stumdydamas ją po sceną), o Laura krausto jo spintą ir kerštingai išbarsto jo branginamus mokslinių tyrimų objektus – atrodo, kad ji mėto ne akmenis, ji trupina į šipulius savo vyro orumą. Taip ir turi atrodyti, apie tai šitas epizodas. Bet štai koks efektas: jauti scenoje nesančio Rotmistro reakcijas, reaguoji už jį. Tiek Meškauskas įelektrino spektaklį? Nušvietė sceną, aptemdė partnerius? Ar tiek Strindbergas kaltino moterį klastingu vyro žlugdymu, kad aktorė su režisiere ne tik nesiginčijo su juo, bet ir nedarė moters šito spektaklio vyro lygiaverte partnere? Ar taip buvo tik tą vakarą?

Bet, pavyzdžiui, jauna aktorė Karolina Kontenytė, kuri vaidina dukrą Bertą, tokių svarstymų nesukelia. Meškauskai, laikykis, kai į sceną įeina Kontenytė – ji tiek natūrali, kad, nežinodama, jog tai aktorė, naiviai kirsčiau lažybų, jog keturiolikmetę paauglę vaidina tikra paauglė. Bet profesija vis dėlto įpareigoja mane pastebėti, kad tai ne vaikas, įleistas į sceną, o aktorės kūryba – kad ir tos žaismingos nustebusios, pasiguosti norinčios mergaitės intonacijos, taipogi ir bendravimas su tėvu. Bertos natūralumas „Tėvo“ vaidinime atrodo itin brangintinas, kai matai, tarp kokių personažų gyvuoja šitas vaikas. O tie personažai truputį lyg iš „Kalėdų Kupjelų namuose“ užklydę, ten gi jie paprasti, vieno bruožo, komedija juk, italų klojimo teatras, t.y. lietuviška commedia dell´arte. Vaidas Jočys (patsai gerasis Kupjela) „Tėve“ kuo nuoširdžiausiai vaidina, kad jis yra rūpestingas daktaras Estermarkas, o Marius Pažereckas dar nuoširdžiau, dar karščiau – kad jis netašytas ir nepasotinamas tarnaičių meilužis Noidas. Neabejoju, kad režisierės paskatinta savo mažyčio senolės Auklės vaidmens ribas plečia gerbiama Nijolė Sabulytė, kuo išsamiau išnaudodama kiekvieną įėjimą, judesį, intonaciją. Be gausybės pasirodymų akimirkai (maždaug „arbata paruošta“ ir pan.) aktorė pagaliau turi ir iš tiesų reikšmingą epizodą, kurį suvaidina ramiai, santūriai: tik Auklė, išauginusi Rotmistrą nuo kūdikystės, sugeba jį, subrendusį vyrą, žmonos mirtinai paniekintą, apvilkti tramdomaisiais marškiniais – kaip kūdikį, kuriam sekama pasaka.

Štai tokios Kalėdos Rotmistro namuose. Normalus spektaklis normaliems žmonėms. Kad įsimintų: nenuodykime vieni kitų bjauriais santykiais. Kalėdos Kupjelų namuose – gerokai paprastesnės ir triukšmingesnės – irgi apie tai. O apie ką taip man patikęs Igorio Reklaičio ir Dariaus Meškausko duetas „Tėve“? Apie tuos gerus santykius, kai gali pasiguosti juokaudamas, kai su draugu jautiesi atsitvėręs, tegu laikinai, nuo to, apie ką juokauji. Argi Meškauskas tokį dalyką suvaidintų vienas, be Reklaičio? Nė už ką.