lrytas.lt 2018-06-20 15:20, atnaujinta 2018-06-21 15:00

Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ parodytas garsios Lenkijos režisierės Agatos Duda-Gracz pastatymas „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ sukėlė prieštaringų jausmų – vieni žiūrovai žavėjosi aktorių išmone, o kiti, pašiurpę nuo regėtų vaizdų, tik aikščiojo ir stebėjosi, iki ko nusirito kaimynai lenkai.

Kičo ir žmogiškų jausmų mišinys

Festivalio rengėjai žiūrovams patarė neišeiti iš salės per pirmąsias dešimtį minučių, nesupratus žaidimo taisyklių. Sunku apibūdinti Poznanės „Teatr Novyj“ spektaklio žanrą: jis juokingas kaip komedija, šiurpus kaip tragedija, kandus kaip farsas ir lyriškas kaip melodrama. Netikėta grubumo, brutalumo, kičo ir žmogiškųjų jausmų mišrainė. Viskas apie žmones, skendinčius juokingoje, pasibaisėtinoje ir tuo pat metu lyriškoje gyvenimo kasdienybėje. Ištvėrę visą spektaklį žiūrovai veikiausiai suprato, jog jis į margą kičo rūbą įvilktas specialiai, siekiant perteikti gyvenimo tikrovę. Spektaklio veikėjai – paprasčiausi kaimo žmonės intelekto randais nepaženklintais veidais. Savaip suvokdami grožį, džiaugsmą ir sielvartą jie mėgaujasi bukais anekdotais, primityvia muzika, idealizuoja jėgą, prievartą ir net smurtą. Nelengva lietuviškai apibūdinti tokius personažus – gal jie „runkeliai“ arba „buduliai“ ?. Spektaklis pagrįstas tikrais įvykiais – Lenkijoje nutikusia šiurpia istorija, kai būrys įkaušusių vyrų Zrembino kaime nužudė tris žmones, tarp kurių buvo vaikas ir nėščia moteris. Skerdynės prasidėjo, kai kažkas pavogė vestuvėms nupirktas dešros rinkes. Abejingi liudininkai teisme dievagojosi nieko nematę, netgi mėgino dangstyti kriminalinius nusikaltėlius – jų supratimu, aukos nusižengė kaimo moralės principams, todėl pačios ir prisišaukė mirtį.

Poznanės aktoriai kaip įmanydami stengėsi vos peržengusius Klaipėdos dramos teatro slenkstį žiūrovus iškart panardinti į svaiginamą ir absurdišką Kamyko kaimo atmosferą. Vestibiulyje kvietė juos prie vaišėmis nuklotų stalų, ragino išlenkti taurelę lenkiško gėrimo, paragauti ant duonos užtepto „smoleco“ – lydytų kiaulienos taukų (lietuviškai smalčiaus).

Žiūrovus įsuko į vestuvių šurmulį

Pasipuošę jaunavedžiai žiūrovus sveikino kaip laukiamus svečius, siūlė nusifotografuoti. Šalia sienas ramstė ir klykavo girtut girtutėlė moteris, kažkokia davatka, pasikabinusi ant krūtinės plakatą su užrašu „Jezus kocham“ (Kristus myli), skleidė Dievo žodį. Kai kurie nuo vestuvių gėrimų, regis, jau įkaitę personažai išsijuosę keikė komunistus ir jų pakalikus. Veiksmas sukosi kaip lenkų estrados žvaigždės Marylos Rodowicz dainoje „Kolorowe jarmarki“. Iš pradžių žiūrovai šiek tiek sugumę stebėjo „balaganą“, kokio Klaipėdos dramos teatras neregėjo nuo režisieriaus Povilo Gaidžio dar sovietmečiu pastatytos Viktoro Merežkos komedijos „Proletarinis laimės malūnas“ laikų, bet paskui apsiprato, ėmė šypsotis, bendrauti su aktoriais. Salėje žiūrovams irgi buvo padengti staliukai su vaišėmis. Teatro scenoje šurmuliavo vestuvės – nuotaka Zunia ir jos išrinktasis Siutekas į puotą sukvietė kaimo gyventojus. Jaunavedžių tėvų Idziko, Lydzios ir Pecios pasodinti prie stalo svečiai, išklausė įprastų kalbų, o paskui kibo į vaišes. Niekada neišsiblaivanti ponia Dasia, kiti svirduliuojantys žmonės šeimininkų nestebino – Kamyko kaime įprasta taip švesti vestuvės.

Kaimo džiaugsmai ir rūpesčiai

Vestuvininkams vieną po kitos kilnojant taureles įtampa augo. Nelaukdama pirmosios vestuvinės nakties nuotaka Zunia užsilipo ant vaišių stalo, nusimovė kelnaites ir paprašė Siuteko atlikti, tai, daro tikri vyrai. Svečiai dalijosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, filosofavo, kalbėdami apie gyvenimo prasmę nepamiršo ir nuoskaudų. Girtų vyrų žvilgsniai nukrypo į poną Dziareką – vestuvininkų akivaizdoje žiauriai jį prilupo už tai, jog kaimynui pardavė sergančią karvę, kuri greitai nugaišo. Apgavikas buvo nukryžiuotas ant vaišių stalo tiesiog kaip Išganytojas.

Jaunavedžio draugas Dziobekas, pamilęs dešimčia metų vyresnę kaimo šliundrą Jusią, kuri jam irgi neabejinga, sprendė asmeninę dramą. Mylimoji reikalavo, kad už teisybę galvą guldantis vyras ją, kaip sužadėtinę, greičiau pristatytų savo motinai Gusiai ir visam kaimui, o šis spyriojosi. Motina, aišku, stojosi piestu – kam jai reikalinga marčia paleistuvė? Maža to, vyrą palaidojusi Jusia – rusė, kilusi iš sentikių šeimos, o Gusiai tai – kaip peilis po kaklu. Prisiminusi ko ne visas nuo Žečpospolitos laikų lenkų patirtas skriaudas, Dziobeko motina pratrūko – rusams pažėrė tokių priekaištų, kad kandžios lietuvių internautų pastabos Vladimirui Putinui ir jo režimui po Krymo aneksijos atrodė kaip švelnus patapšnojimas Rusijai. Dziobekas vis blaškėsi meilės trikampyje. Jau gerokai įkaušęs per Zunios ir Siuteko vestuvės, pamiršęs Jusią dar labiau viską suvėlė, neatsispyręs pagundai – svečiams viską matant vyras „išdulkino“ kitą moterį, slaptai jį mylėjusią nuo pat vaikystės.

Sugėrovas užkapotas dalgiais

Kaimo aiškiaregė ir raganautoja ponia Vidzasa prie vaišių stalo nė kiek neatsilikdama nuo vyrų maukė degtinę ir burnojo. Vestuvininkų varoma lauk burtininkė pranašavo, kad tų, kurie išdrįstų ją paliesti, šeimose per savaitę mirs žmogus. Per pertrauką vėl išvirtę į vestibiulį aktoriai toliau šėliojo smagiai bendraudami su publika. Spektaklio įtampa augo didėjant vestuvininkų išgerto alkoholio kiekiui. Kraupioje prietemoje vyrai susidorojo su vienu nerašytoms kaimo moralės ir etikos taisyklėms nusižengusiu sugėrovu – stvėrę dalgius užkapojo jį kaip Eglės broliai mitologinį Žilviną. Šeimininkams patarnaujanti ponia Dziucha nepateisino vilčių – nugvelbė svirne vestuvėms paliktas dešrų atsargas. Tada užvirė dar didesnė košė ir vėl liejosi kaimo gyventojų kraujas. Spektaklio pabaigoje jaunojo tėvas ponas Idzikas, vaikštinėdamas po kaimynų krauju apšlakstytą sceną, pranašo Mozės balsu aiškino, jog Kamyko kaime visada nugali teisingumas. Po tokių Idzeko ištarmių veiksmas staiga nutrūko, sustingę aktoriai stovėjo scenoje, nuščiuvusi publika nežinojo, ką daryti, – ploti, skirstytis ar dar laukti kažkokių staigmenų. Personažai nulipo nuo scenos, kai paskutiniai žiūrovai išėjo iš salės.

Kūrėja tapo gyvuosius paveikslus

Paklausę festivalio „TheATRIUM“ rengėjų patarimo ištverti pirmąsias spektaklio minutes žiūrovai nenusivylė – atsivėrė įdomus lenkų režisierės A.Dudos-Gracz sumanymas į vieną indą supilti juodąjį humorą ir žmogiškas tragedijas. Pasitelkę ironiją ir satyrą spektaklio kūrėjai tyrinėja, kodėl Kamyko gyventojai yra tokie, o ne kitokie, netgi bando juos suprasti ir užjausti. Kameros ikona 67 nuotr. Spektaklio akimirkos.

A.Duda-Gracz – viena svarbiausių šuolaikinės Lenkijos režisierių, jos spektaliai vilioja žiūrovus. Regis, ji net ir nesistengia režisuoti savo kūrinių, o scenoje natūraliai tapo gyvuosius paveikslus apie tai, kokie yra žmonės, kokie jų charakteriai, iš kur jie atsirado ir kas dar laukia ateityje. Lenkų režisierės spektakliai patrauklūs tuo, kad banalybės triukšme, kasdienybės komizme, kautynėse dėl galios ir įtakos netikėtai nuskamba ir gyvas žmogaus balsas, o tai sukrečia. Tik akis užsidengę estetai kruvinoje Kamyko vestuvininkų puotoje neišžvelgtų panašių ir dar šiurpesnių lietuviško kaimo tikrovės atspindžų, kaip du vandens lašai panašių idiotiškų personažų. A.Dudai-Gracz už spektaklį „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ viename svarbiausių Lenkijos tarptautinių teatro festivalių „Boska Komedia“ skirtas geriausios režisierės titulas. Šiemet A.Dudai-Gracz įteikta prestižinė Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos Tadeuszo Żelenskio-Bojaus premija. Tarp šio premijos laureatų – pasaulinę šlovę pelnęs dramaturgas Sławomiras Mrożekas ir kino režisierius Andrzejus Wajda.

Pjesių trilogija – apie blogį ir gėrį

Klaipėdoje debiutavusi A.Duda-Gracz, kultinio dailininko Jerzy’o Dudos-Graczo dukra, Lenkijoje yra itin populiari figūra. Vienos išraiškingiausių, lengvai atpažįstamų lenkų teatrinės kalbos kūrėjos spektakliai apibūdinami „kaip juokas su siaubo pamušalu, popkultūra kičo okeane ir sykiu – gyvenimo tikrovės atspindys“. A.Duda-Gracz stovi atokiau pramogų pasaulio, vengia Varšuvos triukšmo. Ji pati rašo pjesių tekstus, kuria scenografiją, kostiumus savo spektakliams, dažnai sugalvoja jiems įmantrius, siaubingai ilgus pavadinimus. Uostamiesčio dramos teatre parodyta tragikomedija – paskutinioji jos sumanytų spektaklių trilogijos dalis. Kameros ikona 67 nuotr. Jaunikio tėvas Idzikas – kaimo verdiktų skelbėjas.

Pirmajame trilogijos spektaklyje „Aš, Piotras Riviera, jau greitai užkaposiu kirviu savo motiną, tėvą, seseris, brolį ir visus kaimynus“, kuris pastatytas Vroclavo teatre „Capitol“, kalbama apie liguistą teisingumo jausmą. Daugybę apdovanijimo pelnė kitas Gdansko muzikiniame teatro afišą papuošęs A.Dudos-Gracz spektaklis „Kumernis, arba apie tai, kaip gražiai panaitei barzda užaugo“. Jis – apie beatodairišką meilės poreikį. Spektaklyje apie Kamyko kaimo gyventojų kasdienybę nagrinėjama blogio prigimtis – A.Duda-Gracz skausmingai ieško atsakymo į klausimą, kaip nutinka, kad geraširdžius žmones staiga užvaldo šėtono jėgos.