2017-02-24 17:13 DMN inf.

Kovo 17 ir 18 dienomis Klaipėdos dramos teatras publikai parodys pirmąją 2017-ųjų premjerą. Ja taps baltarusių kilmės dramaturgo Pavelo Priažko pjesės „Juoda dėžutė“ pastatymas.

Provokuoja ir fiksuoja
Spektaklį režisuoja Darius Rabašauskas, scenografiją ir kostiumus kuria Laura Luišaitytė, muziką – Jonas Jurkūnas, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas. Pjesę išvertė Gintaras Grajauskas. Spektaklyje vaidins jaunosios kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriai Mikalojus Urbonas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys ir kviestiniai – studentai ir Klaipėdos Jaunimo teatro aktoriai, jau vaidinantys kituose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose, – Justina Vanžodytė, Karolina Kontenytė ir Donatas Stakėnas.

Baltarusių dramaturgas P.Priažko (gim. 1975 m. Minske) – viena labiausiai intriguojančių šiuolaikinės dramaturgijos figūrų. Genijus ir novatorius, provokuojantis ir fiksuojantis, neklausinėjantis ir nesiūlantis atsakymų.
P.Priažko parašė per 30 pjesių, kurios išverstos į anglų, lenkų, vokiečių, suomių, lietuvių kalbas, pastatytos daugybėje šalių, apdovanotos daugybe prizų – tarp jų ir prestižine Rusijoje „Auksine kauke“ (už spektaklį „Puikus gyvenimas“ – „Teatr.doc“, Maskva, 2010). Paradoksas, bet savo gimtojoje Baltarusijoje žiūrovams jis beveik nežinomas.
Pirmąsias savo pjeses P.Priažko parašė 2000-aisiais, tačiau vėliau jų atsisakė ir net uždraudė jas statyti. 2004 m. jo pjesė „Serpantinas“ laimėjo prizą tarptautiniame dramaturgijos konkurse – būtent tada apie Pavlą pradėta vis garsiau kalbėti, kaip apie vieną svarbiausių vadinamosios naujosios dramos kūrėjų posovietinėje erdvėje.

Ypatingas santykis su kalba
Išskirtinis naujosios dramos atributas – kalbėjimas apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį čia ir dabar. Žmogų, kalbantį šiuolaikine kalba, – neretai interneto nususinta ir prisodrinta gatvės slengo; sakinių nuotrupomis arba keista „valdiška“ puskalbe, kaip kalba pjesės „Juoda dėžutė“ personažai.
P.Priažko santykis su kalba iš tiesų ypatingas. Pasitelkdamas preciziškai tikslias remarkas, sudarančias bene pusę pjesės teksto, jis sugeba istoriją papasakoti ne per kalbą, o per judesius, žvilgsnius ir nutylėjimus, pačią kalbą palikdamas tarsi už borto. Ir tai tikslu ir teisinga – realiame gyvenime kalbos kodai yra mažiau svarbūs už tą judesių, gestų ir mimikų choreografiją, per kurią ir vyksta tikroji komunikacija. Anot G.Grajausko, skaitant pjesę, nepalieka įspūdis, kad studijuoji kažkokio paslaptingo ritualinio šokio aprašymą.
Vertėjo teigimu, P.Priažko – preciziškai tikslus, kartu beprotiškai drąsus, kartais iki tikro įžūlumo. Jis eksperimentuoja ne tik su kalba, bet ir su forma. Štai jo pjesė „Aš laisvas“ sudaryta iš 535 nuotraukų ir 13 parašų po jomis. O pjesę „Kareivis“ galima drąsiai pacituoti visą – nes tai viso labo du sakiniai: „Kareivis gavo laisvadienį. Kai reikėjo pareiti atgal, jis į kariuomenę nebegrįžo.“ Beje, pjesė buvo pastatyta („Teatr.doc“, rež. D.Volkostrelovas, 2011) ir tapo bene trumpiausiu spektakliu pasaulyje – jis truko vos penkias minutes.

Iki šiol niekur nestatyta
„Juoda dėžutė“ (2016) – naujausia P.Priažko pjesė, iki šiol niekur nepastatyta. Pernai jaunosios dramaturgijos festivalyje „Liubimovka“ (Maskva, Rusija) vyko pjesės sceniniai skaitymai (rež. M.Ugarovas). Pjesės herojai patenka į savotišką laiko kilpą ir persikelia iš dabarties į savo pačių praeitį – mokyklą internatą. Jie bando „peržaisti“ savo istoriją – tačiau žaidimas išeina kraupokas, kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.

P.Priažko pjesės – rimtas iššūkis režisieriams. Jo kūrybos šįkart ėmėsi klaipėdietis režisierius D.Rabašauskas. Klaipėdos dramos teatre iki šiol jis pastatė penkis spektaklius, dar aštuonis – kituose teatruose (Valstybiniame jaunimo teatre, Kauno mažajame teatre, Klaipėdos pilies teatre). D.Rabašausko režisuotas A.Slapovskio „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“ (Kauno mažasis teatras) Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje apdovanotas specialiu prizu už šiuolaikinės dramaturgijos interpretaciją, I.Lausund „Bestuburiados“ pastatymas (Kauno mažasis teatras) Alytaus teatrų festivalyje apdovanotas Atradimo prizu, o K.Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparkas“ (Klaipėdos dramos teatras) nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už režisūrą jaunojo menininko kategorijoje.