2018 05 18 menufaktura.lt

Lenkų teatro atstovų kūrybos pastaruoju metu Lietuvoje vis buvo galima pamatyti nemažai: Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“ 2016 m. viešėjo „Sirenų“ festivalyje, režisierius Krystianas Lupa papuošė lietuvių teatrą Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštės“ pastatymu, jo asistentas ir mokinys, jaunas režisierius Lukaszas Twarkowskis supurtė sceną „Lokiu“, gavusiu daugumą 2017 metų Auksinių scenos kryžių. Nors išgyvena sunkius laikus, lenkų teatras labai gyvybingas ir įdomus. Tad šiemet daugiausia dėmesio festivalyje TheATRIUM Klaipėdoje bus skirta šiuolaikiniam lenkų teatrui: bus parodyti trys spektakliai ir surengtos meistriškumo dirbtuvės aktoriams. Džiugu pažymėti, kad lenkų teatro programą remia Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje.

 „Ktulu šauksmas“: atsargiai, praeitis grįžta!

Pernai pirmame tarptautiniame teatro festivalyje Klaipėdoje du kartus parodytas  talentingo režisieriaus Michało Borczucho (g. 1979) ir Varšuvos Nowy Teatr (2008 m.) spektaklis „Apokalipsė“ sužadino didelį žiūrovų susidomėjimą. Spektaklis, paremtas italų režisieriaus Piero Paolo Pasolinio biografija ir garsios italų politikos žurnalistės Orianos Fallaci interviu, patraukė išskirtiniu estetiškumu:  tapybos ir kino elementais, muzikine atmosfera, meistriška vaidyba ir subtiliu humoru; 2016 m. jis apdovanotas pagrindiniu prizu Krokuvoje vykusiame teatro festivalyje „Boska Komedia“ (Dieviškoji komedija). Šiemet žiūrovai galės pamatyti naujausią Borczucho su Nowy Teatr trupe pastatytą spektaklį pagal Howardo Phillipso Lovecrafto kūrybą „Ktulu šauksmas“. Amerikiečių literatūros klasikas (jo knygą „Tykantis tamsoje“ šiemet išleido leidykla „Kitos knygos“), vadinamas siaubo, keistosios literatūros atstovu. Lovecraftas savo novelėse sukūrė režisierių sužavėjusį Ktulu mitą: tai dievybė iš amžių glūdumos, pasirodžiusi Žemėje ankščiau už žmogų. Dabar senieji dievai grįžta skleisti siaubo. Režisieriaus ir dramaturgo manymu, žmogaus būklę dabartiniame pasaulyje geriausiai gali atskleisti vaizduotės ir siaubo pasaulis.

Režisierių Ktulu mite labiausiai domina beprotybė ir senieji dievai, tai pagrindinės spektaklio temos. Lovecrafto tekstai jam tampa pagrindu tyrinėti šiuolaikinio racionalaus žmogaus (mokslininko, istoriko ar menininko) beprotybę, nuopuolį ir žavėjimąsi mirtimi. Nors civilizacija nuolatos daro pažangą, žmonija lieka įklimpusi praeityje, o praeitis grįžta su keršto troškimu ir su nostalgija: tad atsargiai! Žmonijai pavojų kelia ne tūkstantmetės pabaisos, o ji pati. Tačiau nepaisant viso pasaulio siaubo žmogus stengiasi užpildyti atotrūkį tarp savęs ir tikrovės. Regis, spektaklio kūrėjai klausia: galbūt tai padės padaryti menas?

Lenkų kritikas T. Domagała atkreipia dėmesį į Nowy Teatr aktorių (tai Małgorzata Hajewska-Krzystofik, Monika Niemczyk, Piotr Polak, Jacek Poniedziałek ir kiti) vaidybą: puikus ansamblis, kuriam akompanuoja hipnotizuojanti B. Dziadoszo muzika; jis rašo, kad Michalas Borczuchas – vienas iš nedaugelio Lenkijos režisierių, turinčių tokią turtingą vaizduotę. Visi kartu jie sukuria įtraukiančias metaforas, lunatišką atmosferą, taip pat komiškas akimirkas. Borczuchas savo teatro kalba pastatė puikų, protingą ir įdomų spektaklį, kuris prabyla į žiūrovą labiau reginiais ir atmosfera negu žodžiais: nieko nereikia aiškinti, tik pasinerti ir pajusti. Iš pradžių pažadinamos emocijos, mintys kyla vėliau.

Scenarijų spektakliui parašė nuolatinis Michalo Borczucho bendradarbis dramaturgas Tomaszas Śpiewakas, scenografiją ir kostiumus kūrė – Dorota Nawrot, muzikinę atmosferą – garsus lenkų šiuolaikinės muzikos kūrėjas Bartoszas Dziadoszas Pleq.

Birželio 22 d. 18.30 – „Ktulu šauksmas“ Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje.

Vestuvės Kamyko kaime

Ką parašyti apie spektaklį, neatskleidžiant jo siužeto? Juk nesinori sugadinti žiūrėjimo malonumo. Tad patarimas: svarbiausia – neišeiti iš salės per pirmąsias dešimtį minučių, nesupratus žaidimo taisyklių. Šiurkštumas ir brutalumas, kičas – visko čia yra. Kičas sąmoningas, bet ne savitikslis. Tokie tie paprasti spektaklio ir gyvenimo personažai: gyvena tarp mūsų ir su mumis, savaip supranta grožį, mėgaujasi bukais anekdotais, primityvia muzika, jėga ir prievarta, tokių puošmenų kupina jų kasdienybė.

Sunku apibūdinti spektaklio žanrą: jis juokingas kaip komedija, šiurpus kaip tragedija, kandus kaip farsas ir lyriškas kaip melodrama. Viskas viename – viskas apie mus, žmones, gyvenančius savo juokingus, šiurpius, lyriškus gyvenimus.

Spektaklio režisierė ir scenografė Agata Duda-Gracz (g. 1974) mėgsta dirbti su „žemesnio rango realybe“, savaip ją preparuodama, supildama į vieną indą humorą su žmogiškąja tragedija. Jei ištversite dešimt minučių, jums atsivers subtilus Agatos Dudos-Gracz jautrumas, pamažu, su žmogišku supratimu ir atjauta tyrinėjant, kodėl veikėjai tokie, kaip tokiais tapo. Banalybės triukšme, kasdienybės komizme, kautynėse dėl galios ir įtakos netikėtai išgirsti gyvo žmogaus balsą. Ir tai sukrečia.

Agata Duda-Gracz  – viena svarbiausių dabartinės Lenkijos režisierių, kultinio dailininko Jerzy Duda-Gracz dukra. Pati rašo tekstus savo spektakliams, kuria jiems puikią, tapybišką scenografiją ir kostiumus. Kaip rašė teatro kritikas Tadeuszas Nyczekas, kartais atrodo, kad ji gal net ne režisuoja, o tiesiog tapo scenoje paveikslus – skirtingai nuo daugumos šiuolaikinių režisierių – apie tai, kur esame, kokie esame, iš kur atsiradome ir kas mūsų laukia.

Pastaraisiais metais Agatos Dudos-Gracz Lenkijoje statomi spektakliai pelno pagrindinius prizus. Ne išimtis ir „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – viename svarbiausių Lenkijos tarptautinių teatro festivalių „Boska Komedia“ Agata Duda-Gracz už šį spektaklį pelnė geriausios režisierės titulą. Šiemet jai įteikta ir prestižinė Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo Żelenskio-Bojaus vardo premija, tarp kurios laureatų ir dramaturgas Sławomiras Mrożekas, kino režisierius Andrzejus Wajda.

Agata Duda-Gracz – ne pramogų pasaulio žmogus: laikosi nuošalėje, vengia sostinės. Savo spektakliams dažnai sugalvoja neįmanomai ilgus pavadinimus, vos telpančius į kelias eilutes. Akivaizdu, kad ji renkasi stebėtojos iš distancijos poziciją, leidžiančią atidžiau įsižiūrėti ir tiksliau pamatyti. „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – paskutinioji Agatos Dudos-Gracz neoficialios spektaklių trilogijos dalis. Pirmoji „Aš, Piotras Riviera, jau greitai užkaposiu kirviu savo motiną, tėvą, seseris, brolį ir visus kaimynus“, pastatyta Vroclavo teatre „Capitol“, buvo apie liguistą teisingumo jausmą. Apdovanojimais apipiltas „Kumernis, arba Apie tai, kaip gražiai panaitei barzda užaugo“ (Gdynės muzikinis teatras) – apie beatodairišką meilės poreikį. Paskutinis trilogijos spektaklis – apie blogio prigimtį, klausiantis, kaip nutinka, kad geraširdžius žmones staiga užvaldo totalus blogis.

Spektaklio pagrindu tapo Lenkijoje nutikusi šiurpi istorija: 1976 m. Zrembino kaime grupelė vyrų užmušė tris žmones, tarp kurių buvo vaikas ir nėščia moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, skerdynės prasidėjo nuo to, kad kažkas pavogė dvi vestuvėms nupirktas dešros rinkes. Įvykį abejingai stebėję vietiniai gyventojai teisme prisiekė nieko nematę ir net bandė dangstyti žudikus.

„Yra toksai kaimas, kuriame oras sustingo. Yra toks kaimas, kuriame tyla tęsiasi be paliovos: negirdėti joje nei musių zvimbimo, nei vėjo, linguojančio rugius laukuose, nei pravažiuojančio vežimo. Yra toksai kaimas, kuriame nėra vaikų, metų metais jokia karvė neatsiveda veršiukų, o vištos nededa kiaušinių. Gimimo ir mirties mechanizmas sustojo. Nesikuria naujos šeimos. Pusė namų stovi tušti, nes čia pasiliko tik patys stipriausieji. Ir nė vienas iš gyventojų nėra normalus. Ar su visu kaimišku prašmatnumu suruoštos Ziūnios ir Siuteko vestuvės nutrauks tylos viešpatavimą, atgaivins vietinę bendruomenę ir užbaigs tradicinį mirusį sezoną? Ir visi gyvens ilgai ir laimingai? O gal artėjanti apokalipsė jau nebesustabdoma? Aišku tik viena: pro duris įžengė nekviestas vestuvių svečias: blogis.“

**

„Duda-Gracz yra išskirtinė režisierė – ji kaip niekas kitas sugeba patraukti aktorius, pasiekti, kad jie ja visiškai pasitikėtų. Ir čia nėra jokių manipuliacijų – tiesiog begalinis atsidavimas darbui ir pagarba visiems, kuriantiems su ja kartu. Galima neabejoti – ji myli juos visus, myli taip pat ir personažus, kuriuos aktorių dėka pavyko sukurti scenoje.“

                                                                                                   (Gazeta Wyborcza, 2016.)

„Juokas su siaubo pamušalu, popkultūra kaip ištisas kičo okeanas, ir tuo pačiu metu mūsų pasaulio audinys“.

                                                                                                 (Jacek Wakar, teatro kritikas)

„Vienos išraiškingiausių ir lengviausiai atpažįstamų teatrinės kalbos kūrėja Lenkijos teatre.“

                                                                                                  (Jacek Sieradzki, teatro kritikas)

Birželio 15, 16 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje – „Ponia bus patenkita, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime.

Kur gyvena garsas?

Per pačias Jonines žiūrovų laukia nauja patirtis: J. Slovackio teatras iš Krokuvos visai dienai įsikurs teatro Didžiojoje salėje, tiksliau, įkurdins ten garso namus. Tai koncertas-instaliacija, sumanyta vieno įdomiausių šiuolaikinių Lenkijos kompozitorių Wojteko Blecharzo. Kūrinys, kuris nėra nei spektaklis, nei koncertas, bet ir ne paroda, kviečia žiūrovus su atlikėjais ir aktoriais drauge kurti garso namus ir juose pabūti. Žiūrovai sėdės prie daugiau negu 40 specialiai šiam koncertui sukonstruotų instrumentų ir laikydamiesi kūrėjų nurodymų patys kurs garsus. Įvairiausius: galinčius įtraukti, nuraminti, suerzinti, atverti atminties užkaborius, perkelti kitur. „Garso namai“ – tai susitikimo vieta, kurioje žiūrovas gali aktyviai auginti garsų pasaulį, tuo pačiu metu ir įsiklausyti, patirti garsus visu kūnu būdamas jų apsuptyje. Norintys tik klausyti galės stebėti, tai priklausys nuo pačių žiūrovų – jie nulems, kaip išsidėstys ir suskambės „Garso namų“ elementai. Šiam nuotykiui nereikalingas joks muzikinis pasiruošimas: pakanka sekti aktorių nurodymus ir mėgautis garsu.

Birželio 24 d. 14, 16 ir 18 val. Klaipėdos teatro Didžiojoje salėje – „Garso namai“. Spektaklis tinka žiūrovams nuo 12 metų.

Aktorių meistriškumo dirbtuvės su teatro CHOREA kūrėjais

Birželio 18 – 21 dienomis festivalis rengia meistriškumo dirbtuves profesionaliems aktoriams. Jas ves du CHOREA teatro atstovai: režisierius, daugelio meninių, mokomųjų projektų autorius ir vedėjas, šio teatro įkūrėjas Tomaszas Rodowiczius (g. 1951 m.), 1974-1979 m. bendradarbiavęs su legendiniu lenkų režisieriumi Jerzy Grotowskiu, ir Tomaszas Krzyżanowskis, kompozitorius, muzikantas, vokalistas, multiinstrumentalistas (g. 1983 m.). Kompozitorius nuo 2004 metų koordinuoja ir vadovauja teatro CHOREA muzikiniai daliai, yra šio teatro chorvedys. Dirbtuvių tikslas – subūrus 25 aktorių grupę, žadinti  jų organiškumą: lavinti kūną ir judesį, balsą, muzikalumą ir ritmo pojūtį. Tuo pačiu metu taikant visas išraiškos priemones grupė stengsis sukurti vientisą meninį veiksmą – jei kūrėjai sutiks, jis bus viešai parodytas 21 dieną teatro Mažojoje salėje. Dirbtuvių vedėjai remiasi intensyvumu ir rizika: o šie kyla iš žmogaus troškimo pranokti savo fizines galimybes, o taip pat siekia atskleisti grupės kūrybiškumą, sukurti dinamišką meninį reginį.

Kviečiame susipažinti su šiuolaikiniu lenkų teatru ir jo kūrėjais! Festivalyje TheATRIUM birželio 2 – 25 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Bilietus platina tiketa.lt, juos glaima įsigyti ir teatro kasoje (Teatro g. 20).

Festivalio TheATRIUM info