Publikuota kultūros ir meno žurnale „Durys“/2016 Gegužė/Nr. 5(29)

2016-05-26 Valentina Žigienė

Klaipėdos dramos teatre artėjama prie trečiosios šio jubiliejinio 80 –ojo sezono premjeros. Režisierius Darius Rabašauskas stato garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko farsą „Petro Ohėjaus kankinystė“. Vien pjesės tekstas vertas įsiklausymo dėl per prievartą brukamos valios ir gebėjimo tam atsispirti arba ne. Tačiau ir spektaklio visuma žada būti originali, nes aktoriai ir žiūrovai įsikurs  vienoje erdvėje. Didžiosios salės parterio kėdės bus nuleistos į pogrindį, o išlygintoje erdvėje atsiras vietos Petro Ohėjaus butui, kur vyks veiksmas, ir šalia – publikai. Artėjant premjerai, susėdome su režisieriumi pasikalbėti apie jį patį. Kas jis?

Dar jaunas

Jus dar vadina jaunu režisieriumi, nors savo amžiumi nesate, tarkime, dvidešimtmetis. Kalbant apie kūrybą, režisūrą, koks tas jaunystės laikotarpis?

-Su ta jaunyste yra sąlyginis dalykas. Nesu jaunuolis, bet nesu ir senas. Kaip režisierius gal ir galiu sakyti, kad aš jaunas, nes režisieriui subręsti reikia laiko. Jeigu turi kažkokių tikslų, tuomet dar turi ko siektis, tai – Dieve duok! Tuo reikia ir  vadovautis. Kol žmogus galvoja, kad dar nieko nepasiekė, tol jis ir yra dar jaunas, ir nesvarbu, kiek jam metų. Man labai patinka kažkada perskaitytas garsaus scenografo Gordono Krego  pasakymas, kuris skirtas būtent jaunam žmogui teatre. Jis sakė: „Nejaugi tu galvoji, jog tavo tikslas teatre yra toks mažas, kad  tu jį pasieksi dabar arba kitais metais? Tavo tikslas turi būti toks didelis, kad tu jo niekada nepasiektum, ir tada tu visada būsi jaunas“. Šia mintimi visada vadovaujuosi, nes su kiekvienu nauju spektakliu atsiranda naujų iššūkių. Nėra jokių formulių, kaip jį pastatyti,  jeigu pats neieškai ir nesieki atrasti kažką naujo. Taigi manau, kad tuo požiūriu esu jaunas, nes kiekvieną kartą pradedu nuo nulio. Čia patirtis gali net nepadėti, todėl galvoju, kad esu dar jaunas.

Koks jūsų kelias į teatrą?

-Rokiškyje lankiau teatro studiją Kultūros centre, bet ją lankiau tik vienerius metus. Kaip ir daugelis moksleivių, mokykloje organizuodavome renginius. Gal neretai labiau įsitraukdavome į renginius nei į pamokas. Ypač vyresnėse klasėse mokyklos kultūrinis gyvenimas buvo didelė dalis ir mano gyvenimo. Turėjau puikią mokytoją Liną Salytę, kuri buvo užklasinės veiklos kuratorė, mus skatino ir švietė.  Važiuodavome į Eimunto Nekrošiaus spektaklius Vilniuje, daug keliaudavome, daug pamatydavome. Šiaip ji buvo chemijos ir mergaičių darbų mokytoja. Man ji Mokytoja – iš didžiosios raidės. Anuomet, kai mokykla dar nebuvo tokia laisva, kaip dabar, jau tada mes joje labai daug ką galėjome nuveikti, ir būtent jos dėka.

Na, o vėliau įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą (dabar – Menų akademija) mokytis dramos režisūros. Kurso vadovas buvo Povilas Gaidys. Dar magistrantūros studijų metais gavau pasiūlymą ir pradėjau dirbti Klaipėdos dramos teatre režisieriaus asistentu, o  vėliau – ir režisieriumi. Tad nuo pat pradžių esu Klaipėdos dramos teatre.

Pjesė irgi pasirenka

Prisiminkite, koks čia buvo pirmasis jūsų savarankiškai režisuotas spektaklis?

-Spektaklis vaikams pagal Vytauto V.Landsbergio kūrinį „Angelų pasakos“.  2007 m.   stačiau, generalinę repeticiją dar suvaidinome teatre, bet jį uždarė rekonstrukcijai, ir premjerą rodėme Gargždų kultūros centre. Vėliau stačiau S. Maršako „Katės namus“, irgi vaikams, K. Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparką“, P. Zelenkos „Paprastas beprotybės istorijas“, o dabar repetuojame naują spektaklį, kurio premjera įvyks birželio 18 ir 19 dienomis, – S. Mrožeko pjesę „Petro Ohėjaus kankinystė“.

Tenka statyti ir kitur?

Kauno mažajame teatre stačiau bakalauro studijų diplominį darbą, irgi vaikams, ir taip pat pagal V. V. Landsbergio „Obuolių pasakas“, vėliau Mariaus Ivaškevičiaus „8 – 230, tai aš”.  Tarp kitko, spektaklį pagal pastarąją pjesę, kaip magistro studijų diplominį darbą, stačiau ir Klaipėdos pilies teatre. Tuomet Kaune dar stačiau „Belgrado trilogiją“ pagal serbų dramaturgės Biljanos Srbljanovič pjesę, Aleksejaus Slapovskio „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“, Ingrid Lauzund „Bestuburiadą“. Taigi  keturi spektakliai Kaune ir vienas –Carloso Murillo „Tamsos žaidimas“ Jaunimo teatre.

Kaip renkatės pjeses?

-Čia sudėtingas dalykas. Renkuosi sunkiai. Man labai svarbu dramaturgija. Aš nežiūriu į ją fariziejiškai (veidmainiškai, apsimestinai – aut. past.). Man svarbu, kad ji būtų kokybiška teksto požiūriu ir daugiaplanė. Man patinka, kai būna ir humoro, ir rimtų dalykų. Ką renkuosi? Tiesiog, kai  kažkas „užkabina“. Čia gi, man regis, egzistuoja toks dalykas, kad ir pjesė tave pasirenka kažkada, kažkuriuo momentu, ir tu jas pasirenki. Perskaityti tenka nemažai. Žinoma, pasitaiko daug nevertingos literatūros,  bet tame sraute kažką atrandi ir taip atsirenki. Yra temų, kurios domina, bet ir yra kurios nedomina, tačiau gali „užsirauti“ ant pjesės, apie kurią net negalvojai. Tada pradedi galvoti, analizuoti ir atrodo, kad kažką galima padaryti. Svarbu, kad būtų ką ten veikti, kad ji savyje turėtų turinio. Tada įdomu dirbti, gali kapstytis vis giliau.   Nesu linkęs čiupti bet ką, greitai, statyti daug vien dėl to, kad statyti. Man regis, spektaklis turi subręsti. Reikia skirti laiko paieškojimams, vidiniam pabuvimui su ta medžiaga. Vis dėlto greitai statant – gaunasi produktas. Aš nemanau, kad teatras turi gaminti produktą. 

Visi įnešą savo dalį

Ar jums sunkus etapas, kai ruošiatės statyti spektaklį?

-Jis nėra sunkus ir man labai patinka. Žinoma, kažką skaitau, kažkuo domiuosi, internete  panaršau, dar reikia kažką ir pačioje pjesėje atrasti.  Tačiau svarbiausia, kad kai perskaitau, ir jeigu ji manyje apsigyvena, tuomet imu  nešiotis. O tada po truputį ji pradeda užvaldyti, ir vieną dieną pajuntu, kad panirau į jos vandenis. Net negalvodamas apie ją galvoju. Pradeda į mintis lįsti tekstai. Tai tas pasiruošimo momentas, kol dar nesu susitikęs su aktoriais, kol pats vienas nešiojuosi, – jis yra labai smagus. Nes tuolaik  tai yra tik tavo, ir tu gali fantazuoti į valias.  O paskui ateina aktoriai, dailininkas, kompozitorius, ir jie visi įneša savo dalį. Ir tuomet prasideda kitas įdomumas, viskas pradeda keistis. Mano asmeninis sumanymas nuo manęs vis mažiau pradeda priklausyti. Teisa, dėlioju gaires, tačiau procesas pradeda transformuotis ir įgauti naujų pavidalų. Jeigu nori, kad aktoriai, dailininkas ir kompozitorius į spektaklį įdėtų savo dalį, tai natūralu, kad daug kas keičiasi. O tada vėl ima darytis įdomu, nes kaip upė tai pradeda nešti ir nežinai, kur nuneš.  Vairą laikai, bet nežinai, kur atsidursi. Ir man tai patinka.

Ar galite sakyti, kad turite savo darbo kaip režisierius metodiką? Ar, kaip sakote,  kiekviena pjesė atneša savų iššūkių, ir čia jokių metodikų negali būti.

-Nemanau, kad turiu kažkokią vieną metodiką. Kai kurie dalykai yra svarbūs. Man labai svarbus darbas su aktoriais. Aš noriu, kad aktoriai aktyviai įsijungtų, kad jie siūlytų savo vizijas, kad jie kalbėtų savo vaidmenimis, kad norėtų kažką pasakyti, kad norėtų dirbti. Niekada nespaudžiu aktoriaus dirbti, jeigu jis to nenori. Man svarbu, kad žmogus norėtų. Jeigu jis galvoja, kad jam čia nėra prasmės, neįdomu, tuomet nėra pagrindo įsižeisti. Gali būti, kad nesutampa požiūriai, ir geriau nekentėti, nesvarbu, kad aktorius teatre turi etatą. Čia lazda su dviem galais – tie etatai. Vis dėlto tada tegul aktorius  eina kažkur kitur ir daro kažką kita, kad nebūtų “zulinamas“ arba  „deginamas ant laužo“.

Spektaklyje man svarbiausi aktoriai. Žmogus gali daugiausiai pasakyti. Technika – šviesos, video ir visa kita – tai yra „nėrinukai“, kurie nebūtinai reikalingi. Aš juos naudoju, tačiau tik tada, kai yra būtina. O kai nebūtina, užtenka žmogaus. Bet reikia su aktoriumi dirbti. Ir  aktorius turi dirbti, ir režisierius. Šitas aspektas, manau, labai mažai yra aptarinėjamas kritikų. Arba jie nesupranta, kaip gimsta spektaklis ir ką daro režisierius, arba jie nenori į tai gilintis. Recenzijose juntamas profaniškas požiūris.

Dirbant su aktoriais, gali atsirasti labai įdomių dalykų. Man visada norisi pasiekti tokią būseną, kad aktorius pats imtų kurti spektaklio metu, kad tai nebūtų surepetuota schema. Nemėgstu spektaklių, kai viskas tarsi įbetonuota ir niekada niekas  negali pasikeisti. Tai yra negyvas teatras.

Man labai patinka šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės replika, tiesa, ne jos sugalvota: „Didžiausias komplimentas režisieriui, kai aktorius pasako, kad viską padarė jis pats“. Čia yra labai daug tiesos. Jeigu režisierius taip sugeba dėlioti gaires, suvaldyti procesą, kad aktorius net nejaučia, kaip jis yra kreipiamas, ir repeticijose pasiekiama tokia laisvė, kai tiesiog vyksta procesas ir atrodo, kad tu pats viską padarai… Bet tame yra ir režisieriaus –  jis nurodė kryptis. Tokia būtų mano siekiamybė. Žinoma, gerąja to žodžio prasme, kad aktoriai nesakytų: jis čia pasėdėjo, o mes patys viską padarėme. Kiekviena pjesė reikalauja savo rakto, kelio, kuriuo turime eiti. Jeigu to kelio visi drauge ieškome, tuomet kažkas ir pavyksta.

Aiškumas artėja

-Ar esate griežtas režisierius? Ir ar griežtumas lemią kažką ypatingo statant spektaklį?

-Manau, kad esu nepakankamai griežtas. Tačiau mano toks požiūris – per spaudimą ne ką pasieksi. Man nepatinka, kai griežtumas specialiai vaidinamas. Jis daug ką lemia, jis reikalingas. Bet jeigu tu specialiai vaidinsi griežtą režisierių, visi tai pajus. Arba tu esi režisierius, arba ne. Čia verda bendras katilas, kur nė vienas negali pasislėpti.  O ir nėra ko slėptis. Todėl sakau, kad būti specialiai griežtam nėra jokio reikalo. Man norisi, kad mes bendradarbiautume. Nesinori sakyti, kad tu, žmogau, pasidomėk vaidmeniu, ateik į repeticiją. Man regis, kad pasinaudoti tokia švelnia prievarta, kuri nejaučiama, yra geriausia. Tačiau  yra situacijų, kurias būtina suvaldyti, ir tenka pareikalauti.

Šiuo metu repetuojate naują spektaklį – ko jau pasiekėte?

-Laikas bėga, mes repetuojame, tačiau negalėčiau tiksliai pasakyti, kokioje esame situacijoje. Įdomiai viskas klostosi. Ta medžiaga reikalauja savo rakto. Ji specifinė, labai koncentruota ir toje koncentracijoje yra labai daug turinio. O tą turinį „ištraukti“ nėra taip paprasta nei aktoriams, nei man.  Ir čia, profesiniu požiūriu, gali atsitikti toks dalykas,  kai pačioje pabaigoje visus elementus sudėję į visumą ir pamatysime rezultatą. Kasdien judame pirmyn, bet yra daug darbo.

Jums veikiausiai padėtų dekoracijos, kurios dar gaminamos, nes visi teatro padaliniai turi savo darbus nuveikti ir terminus, kada atiduoti. O jūsų originaliam sumanymui ir visai jūsų kūrybinei grupei turbūt norisi kuo greičiau viską turėti?

-Taip, tai labai trukdo darbui. Ir dar mūsų teatro didžioji scena labai apkrauta. Ten vyksta daug visokio veiksmo,  ir mes joje labai mažai galime repetuoti.  Kai repeticijas pradėjome mažojoje salėje ir kiek vėlėliau – didžiojoje, ir kai pajutome tą tikrąjį „skonį“, nebesinorėjo grįžti į pirmapradę situaciją.  Jau kaskart repetuojant reikia įdomesnių „žaisliukų“. Atsiranda toks nepatogumas, taip pat ir nekantrumas, kad greičiau mums tą sceną duotų. Bet dirbant visiems teatro padaliniams aiškumas artėja. Nes iš tiesų ta erdvė bus kitokia, reikalaujanti prisitaikymo ir apžaidimo visai kūrybinei grupei. Laukimas irgi yra dalis mūsų prieš premjerinės būsenos.

Kokių nuostatų gyvenime laikotės?  Iš jūsų kalbėjimo galima suprasti, kad nemėgstate apsimetinėjimo, melo.

Man labai svarbu, kad aktorius scenoje nemeluotų. Tačiau čia vėlgi lazda su dviem galais. Teatre nėra vienos tiesos, kurią galėtum padėti ant stalo ir ja grožėtis. Geriau galbūt kažko atsisakyti dėl sceninės tiesos, kad ji paveiktų žiūrovus, nei į spektaklį sudėti daug visko. Tačiau baisu, kad publika labai nori greito, lengvo įspūdžio. Ilgesnė spektaklio scena, kurioje nėra kažkokių efektų, žiūrovams tampa varginančia. Mes esame įpratę prie   televizijos, kino, šiuolaikinių technologijų ir su tuo reikia taikstytis. Prieš tai nepakovosi, todėl reikia atrasti savo kelią, kaip visa tai prisijaukinti ir kartu gyventi. Tačiau manau, kad iššūkis ir publikai – ateiti į teatrą ir pažiūrėti spektaklį, nė karto  nepažvelgus į mobilujį  telefoną. O tai jau mažai kam pavyksta.

Grįžtant prie nemelavimo, man svarbu, kad aktorius nemeluotų ir gyvenime. Viskas matyti. Man labai nepatinka, kai aktoriai išsisukinėja nuo repeticijų. Tarkime, sako: „Susirgo močiutė“. Bet ta močiutė neserga, ir tai aiškiai matyti. O aktorius turi kažkokią „chaltūrą“ . Man ne gaila, eik ir užsidirbk papildomai, teatre milijonų neužsidirbsi, tačiau tiesiai ir pasakyk. Būkim sąžiningi. Aš nemėgstu gyvenime vaidinančių žmonių ir pats stengiuosi nevaidinti, nes nematau prasmės. Turime tik vieną gyvenimą, ir ką – visą jį pravaidinti? Teatre pakanka vadinimo. Na, o visos kitos nuostatos… Gal kažkokių ypatingų ir neturiu.

Nei židinio, nei obels

O be teatro, ar yra pomėgių, interesų, kas leistų galbūt pailsėti?

-Man labai patinka skaityti knygas. Tačiau retai pavyksta skirti laiką vien skaitymui. Galiu tik pasvajoti, kad skaitau prie židinio ar po žydinčia obelimi. Neturiu nei židinio, nei obels. Būtų pomėgis – žvejyba. Tačiau taip pat neturiu jai laiko. Tai virtualiai žvejoju, per televizorių pažiūriu, kaip kiti žvejoja. 

Dabar mano gyvenime yra naujas etapas – studentai. Štai su jais iš ties galima pasijausti jaunam. Darbas su studentais man duoda labai daug naujos patirties.  Jie turi ugnies, noro, to šviežio kraujo, kuris teatre jau ima gesti, nes teatre irgi yra sava rutina. Lyg ir kažkas turi savo statusą, bet nei Auksiniai scenos kryžiai, nei „Padėkos kaukės“ negali mums suteikti daugiau, nei mes galime patys kažką sukurti.

-Taip atsitiko, kad   netikėtai išryškėjo pedagoginė gyslelė?

-Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedroje  sako, kad ir visą gyslą turiu. Nežinau, ar turiu, bet stengiuosi nuoširdžiai, sąžiningai atiduoti, ką pats turiu sukaupęs, jiems padėti, kad perprastų profesinę abėcėlę. Tas procesas yra abipusis. Negalėsiu jų nieko išmokyti, jeigu jie to nenorės. Dėstau tik antrus metus – valdybos ir režisūros pagrindus trečiakursiams ir su P. Gaidžio trečiojo kurso studentais turiu vaidybos laboratoriją. Taigi dvi grupės. Darbo daug, krūvis nemenkas. Vien paskaitų neužtenka, dirbame daugiau, įsitraukiame, aš juos, kaip dėstytojas, pamilau, laiko neskaičiuojame. Tokia jau mūsų profesija.

© Remigijaus TREIGIO nuotr.