Gediminas Pilaitis 2018-06-11 09:47, atnaujinta 2018-06-11 09:47

Klaipėdoje vykstančiame tarptautiniame teatro TheATRIUM pristatytas uostamiesčio dramos teatro spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Bertoldo Brechto pjesę „Morušė Kuraž ir jos vaikai“ tapo dar vienu Dariaus Meškausko benefisu – pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius įrodė, kad jam lytiškumo problema scenoje neegzistuoja.

B.Brechto pjesei – naujas rūbas

B.Brechtas savo pjesę, „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ pradėjo rašyti 1938 metais, kai fašistinė Vokietija žvangindam ginklais rengėsi pasauliniam karui. Vengdamas akivaizdžių analogijų, dramaturgas veiksmą nukėlė į XVII amžių.

TheATRIUM scenoje atgijo kitoks spektaklis – žiūrovai išvydo ne savo varganą vežimą su manta velkančią karo markinantę, o šiandieninę aukštakulnių žvaliai strikinėjančią motušę Kuraž.

Pjesės pagal garsųjį B.Brechto veikalo šiuolaikišką versiją Klaipėdos dramos teatre sukūrė tarptautinė komanda – latviai režisierius Elmaras Seņkovas, dramaturgė Rasa Bugavičiūte-Pece, scenografas Reinis Suhanovas ir kompozitorius Edgaras Makenas su lietuviais aktoriais. Jiems talkino režisieriaus asistentas klaipėdietis Vaidas Jočys, vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas.

Spektaklio kūrėjai, atsisipirdami nuo B.Brecho dramaturgijos, pjesę įvilko į kitokį rūbą. Jiems labiausiai rūpi, kaip pragariško karo mechanizmo smagračiai sukasi dabar, kodėl kraujas liejasi Ukrainoje ir Sirijoje, kaip jauni žmonės ir jų artimieji vertina privalomą ir kitokią tarnybą kariuomenėje, kokia šiandien yra gyvybės kaina.

Trupę konsultavo ir kariškiai

„Mane domino ne politika, kurios neišmanau, o žmonės, ypač tie, kuriems teko dalyvauti karinėse misijose, kurie savo kailiu patyrę, ką tai reiškia. Mus supa daug žmonių, kasdien kalbančių apie karą – jaunuoliai domisi ginklais, patys nori juos išbandyti. Kas jie tokie – masinės propagandos aukos ar tik naivūs svajotojai, karą vertinantys kaip iliuzinę vertybę, galimybę plačiau sparnus?“ , – svarstė E.Senkovas.

Pasak režisieriaus, apie karų grėsmę dabar tiek daug šnekama, kad žmonės tiesiog nustojo bijoti: „Gyvename šaltojo karo sąlygomis, bet atrodo, kad jis kažkur toli, mūsų niekada nepalies. Taip nėra – juk matome, kaip nuolat kuriama, gaminama ir pardavinėjama nauja ginkluotė. Didžiausias karo absurdas, kad konfliktų rajonuose nuo tų pačių ginklų žūsta ir juos pagaminę žmonės“.

Kūrėjai viešėjo poligone, nuvykę į bataljoną bendravo su šauktiniais ir pofesionaliais kariais, kuriuos vadina spektaklio bendraautoriais. E.Senkovas stebėjosi, jog jie noriai pasakoja apie tarnybą, buitį, gyvenimo kasdienybę, ginklus, tačiau apie karus, kuriems yra rengiami, nekalbėjo – lyg ir nesieja jų su pratybomis.

Karo romantikų  nemažėja

Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje pristatomame spektaklyje „Mama Drąsa“ vaizdai sukasi lyg kaleidoskope – motušė Kuraž ciniškai garbina ir idealizuoja karą, kaip kone svarbiausią civilizacijos variklį, užtikrintą pajamų ir gyvenimo šaltinį ne tik jos šeimai, bet ir visai žmonijai.

Besisukančioje teatro scenoje veiksmą pagyvina į B.Brechto tekstus įterpti tikroviški monologai. NATO struktūrose tarnavusių taikdarių ištarmės skamba kur kas žvaliau nei slogūs Afganistano karo veteranų prisiminimai, tačiau „karo romantika“ nenustoja žavėtis ir vieni, ir kiti.

Paradoksiški sugretinimai, kai jau nebeaišku, ar verktis ar juoktis, atskleidžia karo absurdiškumą, kurio, regis, nesuvokia į jį įsukti herojai. Net praradusi vaikus motušė Kuraž neatsisako savo šlykštaus verslo, tad vilčių, kad „pragaro mašina“ kada nors nustos veikti ar bus sustabdyta, nebelieka.

Scenoje – belytis monstras

Spektaklio scenografija įkvėpta karo vaizdų: mirga kariūnų nuotraukos, žuvusiųjų vaizdai, o šalia – komercinė reklama. Grėsmingų karinių laivų, šarvuočių ir kitokios šiuolaikškos ginkluotės atributų, dūmų kamuolių fone kuriama kvaišinanti karo balagano – cirko, pramogų ir „lunaparko“ – estetika.

Centrinė spektaklio figūra – trijų vaikų motina, markitantė Kuraž, lydima klusnių kareivių orkestrėlio. Sugebėjęs meistriškai persikūnyti į moteris personažą.

D.Meškauskas įrodė, kad teatro grandams lytis nėra viską lemiantis dalykas – scenoje aktorius šėliojo taip tarsi motušės vaidmens būtų laukęs visą gyvenimą.

D.Meškausko kuriamas motušės Kuraž vaidmuo – godulio apakinta, nužmogėjusi persona karo skerdynių lauke. Siaubūnė, dėl pinigų šaltakraujiškai prekiaujanti mirtimi net savo vaikų žūties akivaizdoje, apnuogina karų esmę – juos kursto ne filosofai, o įvairaus plauko žmonių krauju mintantys vertelgos.

„Motušė Kuraž man – kaip karo monstras, militarizmo ikona, toks personažas gali būti ir belytis. Žiūrovai patys nuspręs, koks jų santykis su spektaklio herojais ir karais“, – teigia pagrindinio vaidmens atlikėjas.

Kūrėjų iššūkis militarizmui

Klaipėdos dramos teatro pastatyme „Mama Drąsa“ netrūksta žaidimo elementų, improvizacijos, šmaikščių dialogo su žiūrovais akimirkų, itin svarbi gyvai atliekama muzika.

Dar viena B.Brecho pjesės versija – intriguoja, net antraeilių vaidmenų atlikėjai žavi išmone, įtaigumu ir temperamentu, iš detalių lipdo vientisą kunkuliuojančio antikarinio spektaklio mozaiką. Kūrėjų komanda išnaudojo rekonstruoto Klaipėdos dramos scenos galimybes – kai kurie veiksmai vyksta net palubėje.

Jeigu D.Meškausko kuriamas motušės Kuraž personažas dar įgustų scenoje šiek tiek grakščiau kaukšėti moteriškais aukštakulniais, didelių abejonių dėl šio spektaklio sėkmės niekam neturėti kilti.

Jaunas režisierius E.Senkovas prieš ketverius metus pelnė geriausio Latvijos „Metų režisieriaus“ titulą, dirba Rygos ir Valmieros dramos teatruose, pastatė spektaklį Maskvos Nikolajaus Gogolio centre.

E.Senkovo „Antigonė“ 2015 metais pripažinta geriausiu latvių „Metų mažosios formos spektakliu“.

Po debiuto TheATRIUM scenoje  E.Senkovas ir R.Suhanovas rūpinasi Latvijos šimtmečiui skirtos šokių šventės estetiniu vaizdu ir režisūra. Renginys, kuriame dalyvaus apie 20 tūkstančių šokėjų, vyks liepos 6 dieną.