SIGITO STANIŪNO PARODA „HARMONIJOS UPĖS SARGAI“

2018 12 08 – 12 14

Sigito Staniūno tapybos parodos „Harmonijos upės sargai“ atidarymo vakaras 2018 m. gruodžio 8 d. 17:00 val. Mažojoje salėje
Programoje:
Kompozitorius Paulius Kilbauskas
Poezijos skaitiniai su Egle Jackaite

Renginys nemokamas

Sigitas Staniūnas – vienas iš iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos tapytojų.

1985 m. S. Staniūnas baigė Kauno dailės mokyklą, kur mokėsi tapybos meno septynerius metus. Mokslus tęsė Vilniaus dailės akademijoje, įgijo daugiau žinių apie tapybą ir instaliacijos metodus. Nuo 1992 m. S. Staniūnas pradėjo menininko karjerą. Per dvidešimt metų jis surengė daugiau nei dvidešimt performansų, penkiasdešimt keturias parodas, dalyvavo nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose. Jo darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Kanadoje, JAV, Šveicarijoje, Nyderlanduose,  Brazilijoje, Indonezijoje, Taivane, Ukrainoje, Vengrijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Staniūnas dažnai tapo pirštais, nenaudodamas teptuko, kūryboje sujungdamas klasikinę italų ir olandų tapybos tradicijas, Azijos tapytojų metodus su šiuolaikinėmis technologijomis.

Ypač vertinami menininko paveikslai sukurti renesanso meistrų plėtota daugiasluoksnės tapybos technika. Jo paveiksluose vyrauja ryškios, intensyvios spalvos, dominuoja egzotiškų šalių atmosfera, mistika ir subtili ironija. Menininkas labiausiai pagarsėjęs savo unikaliomis parodomis. Jose galima išvysti menų sintezę – dailę, muziką, šokį, fotografijas ir videoinstaliacijas. Parodų metu jis stengiasi sukurti estetišką, egzotišką atmosferą, kuri padėtų žiūrovui suvokti paveikslų nuotaikas, išgirsti bei pajusti tolimųjų kraštų garsus, kvapus. Savo kūrybos kelyje menininkas ne kartą publikos akyse kūrė paveikslus  kartu su virtuozais Dominicu Milleriu, Enveru Izmaylovu, Pauliumi Kilbausku, grupėmis „Megapolis“, „Akvarium“, argentiniete Sofija Rei, Viačeslavu Butusovu ir kitais muzikantais.  Autorius mene labiausiai vertina kūrėjo laisvę, profesionalumą, darbštumą ir tiesos sakymą, o įkvėpimo ieško gamtoje, žmonijos istorijos puslapiuose.Tapytojui labai svarbi istorijos ir kultūros sąsaja, tautų kultūros paveldas.

Per pastaruosius metus Sigitas pristatė ne vieną parodą istorinėse vietose, pagerbdamas jų svarbą ir palaikydamas istorinio, kultūrinio paveldo tęstinumą. Menininkas už unikalią veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanotas garbiais Nyderlandų Karalienės Beatričės ir Lietuvos Prezidentės ordinais. Klaipėdos istorinėje vietoje – Dramos teatre – Sigito  Staniūno parodoje „Harmonijos upės sargai“ pristatomas unikalus paveikslas – diarama „Pisuergos upės sargai (Valjadolidas)“, sukurtas svarbiame Ispanijai ir Europai istoriniame mieste Valjadolide.

 

Sigitas Staniūnas apie kūrybą

Menas yra kalba, kuri kažkuria prasme yra universali, labai glaudžiai susijusi su harmonija, kuri slepiasi kiekviename iš mūsų.

Kai kuriems paveikslai, tapyba yra verslas, pragyvenimo šaltinis, kitiems – fetišas ar tiesiog gražūs paveikslai ant sienos, o kai kuriems – pokalbis su Dievu, su harmonija.

Aš tikiu, jog menininkas yra tas, kuris kuria kasdien. Kada tu darai tai nuo mažens, kiekvieną dieną – tai tampa tavo gyvastimi, tiesiog be to nebegali.

Taivane didieji meistrai irgi prašo savo mokinių apibūdinti kūrybą keliais žodžiais, bet tam reikia labai daug mąstymo. Gal kai man bus 60 metų, sugebėsiu apibūdinti savo kūrybą trimis žodžiais, gal ir dabar žinočiau jau vieną ar du iš jų, bet jų pasakyti dar nenoriu.  Aš esu tas menininkas, kuris savo kūryba nesiekia paviršutiniškumo, o siekia gylio, dėl to sutalpinti tai į tris žodžius – labai sunku.

Norėčiau, kad mano darbai kūrėjus pastūmėtų stengtis dar labiau, kurti, nepasiduoti. Esu girdėjęs, jog savo spalvomis kitus žmones atgaivinu, paliečiu juos, jie įsikvepia. Manau, jog toks ir būtų mano visuomenės ugdymas.

Įrodėme, kad ne skandalai ar projektų rėmimai kuria kultūrą, o patys menininkai. Lietuva turi labai stiprias meno mokyklas. Jos žydi. Parodėme, kad ir be perdėtai didelių resursų ar „otkutiūrinių“ išlaidų galima įgyvendinti aukščiausio lygio meno projektą.

Gyventi be kultūrinio svaigulio, net ir sunkiausiu metu, neįmanoma. Todėl kažkas turi pakelti burę ir virpindamas ją vėjyje skleisti grožį. Dar negirdėjau, kad kas nors sušokęs valsą, nuo kultūrinio svaigulio apsisukusia galva priimtų kokį grubų sprendimą. Dažniausiai seka padėka damai už nuostabų šokį. O po to jau sunku pasakyti ką nors blogo… Galima gyventi be kai kurių dalykų, bet be harmonijos ir prisilietimo prie dvasinio grožio niekaip. Juk kiekvienas turime vidinį sodą. Tik kai kurie galvoja, kad tas sodas yra kažkur kitur kompiuteryje, mašinoje, brangiuose daiktuose…