2019 11 13

Klaipėdos dramos teatre vyksta lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ (iš lenkų kalbos išvertė Rolandas Rastauskas) repeticijos. Darbuojasi galinga kūrybinė komanda: režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Gintaras Sodeika, videomenininkas Mikas Žukauskas, lėlių dailininkė Julija Skuratova. Vaidmenis kuria Klaipėdos dramos teatro aktorių trupė. Pjesė, parašyta 2008 m., pelnė garbingą lenkų literatūros apdovanojimą „Nikė“. Ji paremta istoriniais įvykiais Lenkijos miestelyje Jedvabne, kur 1941 m. pogromo metu sudeginta 1600 žydų. Šią tragediją autorius pasakoja per keturiolika pamokų-pasakojimų: parodo vienos mokyklos klasės likimus. Premjera – gruodžio 5, 6, 12, 13 dienomis.

Oskarai, kokiame kontekste Klaipėdos dramos teatre atsiras jūsų režisuojama pjesė „Mūsų klasė“?

Oskaras Koršunovas. Kontekstas toks, kad tema labai aktuali. Europos Sąjunga, kurios dalis esame, – tai, visų pirma, naujas pasaulėžiūros ir sąmoningumo, savęs suvokimo lygmuo. Mes esame įpratę galvoti, kad esminis Europos Sąjungos kūrimo akstinas yra ekonomika, prekyba, euro kalimas… Iš esmės Europos Sąjunga susikūrė po Antrojo pasaulinio karo kaip garantas, kad siaubingiausi XX amžiaus istoriniai įvykiai niekada nepasikartos. Todėl, kaip pasakė vienas politikas, būtų prasmingiau, kad Europos sostinė būtų ne Briuselyje, bet Aušvice. Aušvicas visada yra tam tikras atskaitos taškas, apie ką bekalbėtume. Todėl šis spektaklis itin aktualus ir aktualus Lietuvai. Tame fone, kuris yra čia, dabar: po nesenų įvykių, susijusių su atminimo lentos A. Noreikai – Generolui Vėtrai nukabinimu, K. Škirpos gatvės pervadinimu; aplink visa tai atsiradusių dviejų stovyklų, daugybės pagrįstų ir nepagrįstų debatų. Vyksta mūsų sąmonėjimas. Juo toliau, juo sąmoningiau suvokiame savo istoriją, taip pat ir holokaustą, kuris neaplenkė Lietuvos, jo apraiškos čia buvo baisios. Juk tie įvykiai tokie neseni, kad dar yra juos prisimenančių gyvų žmonių. Yra dalykų, kurių neužtenka tik žinoti: mes turime iš naujo juos apmąstyti, prisiminti. Tam, kad ateitis būtų visai kitokia. Todėl ši tema aktuali ir dabar, ir bus visada. Dabar jau ne per anksti statyti spektaklį tokia tema ir niekada nebus per vėlu.

Kodėl dabar, kai visur karaliauja ekranai, žmogui reikia eiti į teatrą?

Oskaras Koršunovas. Todėl ir reikia eiti: dabar yra ekranų laikas. Atėjo ekranų religija. Ekranai mus supa, jie mūsų rankose. Tai iš tiesų iššūkis teatrui. Kažkada manyta, kad kinas yra iššūkis teatrui, bet jis toks nebuvo. Teatras išliko, tada televizija buvo dar viena iššūkis. Bet į teatrą žmonės vis tiek ėjo. Man atrodo, iš visų minėtų iššūkių nauja epocha sudėtingiausia: juk nei kinas, nei televizija taip neapkeitė pasaulio, mūsų mąstymo ir įpročių kaip internetas. Pagaliau mūsų atminties, informacinio lauko, komunikacijos – ir galų gale bendravimo. Nė viena iš minėtų medijų nepadarė mūsų tokiais susvetimėjusiais. Todėl teatras tampa reikalingas kaip gyvas šaltinis ir vėl gali tapti labai svarbus. Kitas dalykas – realūs pavojai: naujosios medijos, internetas, socialiniai tinklai, begalinė informacija, keičianti mūsų mąstymą. Ji yra mus programuojanti, tampanti veidrodžiu, realiai formuojanti – tai visi algoritminiai, mūsų reakciją „nuspėjantys“ dalykai. Jie kuria užkardas ir realią užkardą eiti į teatrą, nes nuolat siūlo neva ką nors įdomesnio, greičiau prieinamo. Tai nemažas iššūkis teatrui. Matyt, apskritai ir iššūkis klasikinėms kultūroms – visiems klasikiniams kultūros pamatams. Todėl, žinoma, turim daug ką permąstyti. Čia yra daug kelių. Viena iš jų – tuos pačius ekranus įtraukti į teatro sceną, į veiksmą.