1935 m. į Klaipėdą buvo perkeltas Šiaulių teatras. Jį globoti, tvarkyti santykius su magistratu ėmėsi „Aukuro” draugija. Klaipėdoje buvo vienintelis teatro pastatas. Jame vaidino kasmet iš Vokietijos atsiunčiama dramos trupė bei gastroliuojantys kolektyvai. Perkėlus į Klaipėdą lietuvių teatrą, kilo didelis vokietininkų pasipriešinimas. Aktoriams teko dirbti nepalankioje aplinkoje, bet tai nemažino jų ryžto. Vokiečių teatras nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu, dėl to lietuvių trupė nesunkiai su jais konkuravo, tuo labiau kad ji greitai visokeriopai išaugo. 1936 m. teatras čia įkūrė vaidybos mokyklą, kuriai vadovavo J.Stanulis. Dėl nepalankių sąlygų ši mokykla didesnės reikšmės lietuvių teatrui neturėjo.

Kad ir labai sunkiomis sąlygomis teatras išbuvo Klaipėdoje keturis sezonus – ligi hitlerininkams ją užgrobiant (1939 m. kovo 22 d.). Į Klaipėdą atsikėlė režisierius B.Dauguvietis, A.Sutkus, vėliau V.Sipaitis. Baigęs studijas Maskvoje į Klaipėdą atvyko R.Juknevičius. Iširus Kaune Jaunųjų teatrui, čia atsidūrė ir nemažas būrys šio teatro entuziastų. B.Dauguvietis pastatė H.Zudermano „Tėviškę”, P.Vaičiūno „Sulaužytą priesaiką”, A.Sutkus – K.Inčiūros „Vincą Kudirką”, Vydūno „Vėtrą” ir kt., V.Sipaitis – P.Vaičiūno „Aukso gromatą” ir kt. J.Stanulis režisavo P.Vaičiūno „Prisikėlimą”, „Varpų giesmę”, K.Binkio „Atžalyną” ir kt. Didelis įvykis Klaipėdoje buvo R.Juknevičiaus pastatyta H.Heijermanso „Viltis”. Nemaža dėmesio sulaukė debiutavusio režisieriaus I.Tvirbuto pastatymai A.Kitsbergo „Vilkatė”, O. Indigo „Žmogus po tiltu”. 1939 m. pavasarį gastrolių Žemaitijoje metu teatrą pasiekė žinia, kad hitlerinė Vokietija užgrobė Klaipėdą. Teatras ir jo personalas liko be namų. Netekęs viso savo turto, teatras grįžo į Šiaulius.

Šaltinis: Vytautas Maknys „Lietuvių teatro raidos bruožai”.